Vis dar žiema. Vasaris
Vasaris… Ką galiu pasakyti — nėra pats mylimiausias mėnuo man. Vienintelė paguoda, kad vasaris turi mažiausiai kalendorinių dienų iš visų mėnesių.
O tada prasidės pavasario linksmybės! Tas nuostabus metas, kai visus purvynus pakeičia žali gamtos atspalviai… Kai žmogus pakyla iš savo melancholijos ir atgailos dėl žiemos sąstingio ir nusivylimų.
O dabar lieku sėdėti savo minčių kertėje stebėdama kaip Melancholija bando kovoti su Ieva… Keistas tas pasaulis, pagalvoju. Žmogus, atrodo, neturėtų dėl ko skųstis ir liūdėti, bet kažko niekaip negali išnerti iš juodo tvenkinio ten, pamiškėje. Juk visgi būti nelaimingam yra paprasčiau ir saugiau negu atrasti mažus džiaugsmus kasdienybėje. Ir daug žmonių tame tvenkinyje lieka visą savo gyvenimą…
Ir viskas prasideda nuo to, jog jis stengiasi būti aukštesnis nei gali būti. Ei, jeigu tu esi žemas, tai siek geriausio iš žemųjų kategorijos! Arba paprašyk pagalbos iš šalia esančiojo, kuriuo tu pasitiki. Gaila, kad aš nepasitikiu žmonėmis… Ne, niekada nelaikiau savęs aukštųjų kategorijoje! Tiesiog jaučiu,jog ateina laikas pavasarinėms permainoms.
Pradėjau kaupti jėgas pavasario prasiveržimui ir bėgimui tiesiai link mažojo tikslo… Juk per upę neperšoksi vienu šuoliu. Jei nenori paskęsti, tau reikia atsargiai rinktis akmenis iškilusius joje ir šokinėti nuo vieno prie kito, nuo vieno prie kito… Stabtelėti. Ir vėl šokti nuo vieno prie kito… Ir niekada pasaulyje negali būti diena, jei priklauso kad būtų naktis. Tiesiog turi palaukti. Kantrybė ir užsispyrimas — patys didžiausi mūsų judėjimo pirmyn ištekliai. Be jų, tektų pirkti dirbtinius draugus ir veidrodinius mylimuosiuos, kurie nėra tokie pigūs!
Pavasariui besiruošianti Ieva
P.S. Vakar teko pasisvečiuoti pas pingvinus. Juokavome apie neįtikėtiną žmonių sugebėjimą mesti darbus pusiaukelėje. Nepasakiau, kad pati taip noriu daryti kartais. Teko užsispirti ir toliau siekti tos šiltos lietuviškos šviesos. Kai baigiau jau penktą puodelį žalios arbatos su citrina ir medumi, jau brėško aušra…
Patiko (4)