:Šaukštai ir ilgos naktys

Albatrosas. Toks didis ir ištvermingas keliautojas. Skriečiau savo trijų metrų ilgio sparnais virš vandenyno dieną naktį į neištirtus tolius. Gal atrasčiau tą pasakų pasaulį.

Arba trolis. Galėčiau vaikščioti dienom po nykias girias ir medžioti užklydusius klajūnus. Ir net praustis nereikėtų. Kartkartėm įbrisčiau į pelkę atvėsinti kojas, kad galėčiau toliau žygiuoti savo neatrastais keliais.

Arba tuo, kur sugebėjo tokią pupą užsiauginti, jog galėjo laisvai sau pavogti pinigus iš milžino, gyvenančio ant debesų. Gaila to milžino, kai pagalvoju — vienišas, nelaimingas, ir dar kažkoks nepažįstamasis įsibrauna ir griauna jo ir taip nekokį gyvenimą.

Bet tenka pripažinti, jog gyvenimas suaugus yra neįdomus ir pilkas. Atsikeli, eini eini eini, miegi. Ir taip toliau. Mes tampame žiurkėnais, įstrigusiais tame be paliovos besisukančiame rate.

Viskas anksčiau ar vėliau baigiasi. Faktas. Džiugias nuotaikas keičia nusivylimai ir suvokimas, jog toks yra tas gyvenimas:

1. Nenuspėjamas. Niekada negali nuspėti, kokia bus rytdiena.

2. Sunkus. Tik tas, kad priprantame po kurio laiko.

3. Daug reikalaujantis. Ir verkiame, ir liūdime, ir kenčiame. Ką jau padarysime. Gyvename juk dėl tų nuostabių ir šiltų akimirkų, ar ne?

Sveiki atvykę į suaugusiojo gyvenimą. Laikas įrodyti visuomenei, jog gali kažko pasiekti…

Gyvenimo rutinoje tūnanti Ieva.

No Comments

Sveikinu patekus į visišką kūrybos vakuumą. Kad ir kaip stengiesi išgauti protingą mintį, suvoki, jog tavo negailestingas protas sužlugdys bet kokias viltis sukurti kažką tyro. Pelenai plaukioja šaltinyje tamsios miško kertelės. Ir, atrodo, tuoj galėsi pagaminti dinamitą iš turimo parako ir susprogdinti savo bejėgiškumą… “Rašyk!”, “Kurk!” šaukia mano širdis… Deja, turiu nuvilti pačią save. Pavasaris — viskas antai pabunda. Mano įkvėpimas užsisėdėjo su pozityvia energija miesto centro bare. Vyną geria, matyt.

Susidraugavau su abejingumu ir tingumu pagaliau. Net nežinau, ar reikia džiaugtis ar lietis ašaras. Bet gal tai visiems nutinka, kai ateina laikas rašyti priverstinius akademinius darbus? Aš viliuosi, kad mano kūrybiškumas pagaliau nustos trankytis po miesto barus, leisdamas pagiringas dienas sandėliuke po laiptais.

Bandau atmerkti akis ir pamatyti pavasarinį žavesį. Kažko tik ironizuoti viską norisi: savo situaciją, savo prisirišimą prie darbo ir tobulas raitytas gatveles, apstatytas raudonų namų. Arba tapau buliumi, arba pasigavau alergiją Anglijai. Gyvenu tobulai šlykščiame angliškame miestelyje. Ir jau norisi bėgti iš tos pasakų dėžutės. Jaučiu, jog švaistau laiką. Aš nesu švaistytoja.

Kad ir kaip viskas čia klostosi… Linkiu visiems apsikloti išmintingais ir tikslingais akademiniais patalais. Maniškius jau reikia skalbti veikiausiai…

Pozityvios energijos ieškanti Ieva.

No Comments

Sveikinu su diena, kai tampi visiškai pilnateisiu piliečiu. Keista, kad nesijaučiu kažkuo pasikeitusi. Viskas tas pats, kaip ir buvo vakar. Ir aš lyg vis dar tokia pati. Tiesiog įgavau daugiau teisių, ir įsipareigojimų, be abejo.

Ir dabar atsisukusi atgal į savo metus suvokiu, kad ne kažkiek ir pasiekiau savo gyvenime. Gal kiek patobulinau tam tikrus įgūdžius. Tas talentingas vaikis, kuris pasirodė perspektyvus prieš dešimt metų, pasislėpė savo iliuzijose. Gyvenimas yra kartus, drįstu sakyti. Ir reikia būti specifinio maisto mėgėju, kad įvertintum jo skonį.

Ir dabar sėdžiu savo šaltam kambaryje ir rašau. Kaip aš atšvenčiau savo gimtadienį? Ogi niekaip. Dariau tai, ką darau laisvomis dienomis, gal dar mažiau. Nereikia man švenčių. Tai iškeičiu į kambario tvarkymą ir romantišką pasimatymą su skalbimo mašina. Tokia ir yra realybė. Tu esi eilinis žmogus, bandantis išgyventi racionalioje visuomenėje. Pradedi skaičiuoti pinigus, sąskaitas, savo laiką. Nebelieka linksmybių ir žaidimų. Ir vaikiškai nuoširdžios šypsenos paskęsta rytiniuose kavos puodeliuose, išgertuose paskubomis.

Toks jau tas suaugusiojo gyvenimas, šypteliu. Tu turi pasiekti kažko jame, kaip vis girdžiu draugės balsą galvoje. Laikas skuba, ir mes nebeturime laiko pagalvoti, ko iš tiesų norime iš gyvenimo. Ir susiaurėja mūsų pasirinkimų galimybės begyvenant pagal šiuolaikines nuostatas.

Gal rytoj bus gražesnė diena, vis kužda man tas vaikis viduje… Reikės patikrinti orų prognozę, linkteliu.

Ieva, mininti savo gimtadienį.

No Comments

Ir ji vėl prabudo. Taip tyliai išlindo iš nykaus urvo ir pažvelgė man į akis.

— Ką tu čia darai?

Aš įdėmiai pažvelgiau į tą trapią būtybę ir sušnibždėjau:

— Gyvenu.

Ji ironiškai nužiūrėjo mane nuo kojų iki galvos. Ji buvo tokia gležna, bet tas stiprus žvilgsnis sukėlė manyje virpulius. Bijojau.

— Kažkaip keista man į tave tokią žiūrėti. Kur dingo ta egzistencijos prasmės ieškotoja? Kur dingo neįtikėtinų svajonių kupinas pasaulis?

Užsidegu cigaretę. Giliai įtraukusi dūmą nuleidžiu akis ir žiūriu į savo gėlėtus sportbačius.

— Ji čia, — žodžiai sunkiai iškeliauja iš mano burnos.

Ji apeina mane ratu ir sustoja už nugaros. Jos ilgi pirštai perbėga mano nugara. Mane nukrečia šaltis. Įtraukiu dar vieną dūmą cigaretės tikėdamasi prabusti iš to košmaro. Kaip ji galėjo atsikelti nežadinama? Ji juk mirusi!

— Kartais aš pagalvoju: kam tau reikalinga egzistencija, kai tampi viena jų, — ji pasuka žvilgsnį į žmones sėdinčius bare ir besijuokiančius, — Ir žinai, kad jie tau nėra draugai.

Pasuku galvą taip pat į tuos kelis jaunuolius, geriančius alų ir žaidžiančius kortomis. Dar viena blykstė iš telefono. Rytoj galima bus tai išvysti socialiniame tinkle prie komentaro “That night was wildddd!”.

Mano akyse pradeda tempti. Pajaučiu keistą silpnumą. Žinau, kad reikia prisėsti, kitaip nualpsiu. O ji tik stovi ir degina akimis mano nugarą.

Krentu ant purvino grindinio. Muzika ir kalbos tolsta nuo manęs. Aplink tamsu. Tik tyla. Ta neišpasakotai brangi tyla…

— Kuo aš tapau, mano mieliausias drauge? — sušnibždu toje tyloje.

— Tu esi ten, kur tavo namai, — ji paglosto man galvą.

— O kur mano namai? — vis dar mano akis gaubia tamsa.

Ji tyliai nusijuokia ir pabučiuoja man į kaktą.

— Dabar miegok.

Bandau ją sulaikyti, bet negaliu pajudinti rankų. Jaučiu, kaip kūnas apmiršta, o mintys plaukia tolyn į stebuklų šalį. Pingvinas šalia manęs tyliai krypuoja rodydamas kelią.

Ieva, sutikusi seną pažįstamą.

No Comments

Ir jau antras pavasario mėnuo. Taip greitai lekia laikas, sunku pagauti dienas, kurios iš pradžių atrodo subtiliai nuobodžios. Bet kur tada jos dingsta? Ištirpsta trankiuose pasisėdėjimuose geriant vyną? O va… Jau ir antras vyno butelys atkemšamas…

Ir mano gimtadienis greitai bus. Ir dabar, kai apgalvoju, ką vertingo nuveikiau, suvokiu, jog vos vos tepajudėjau iš sąstingio taško. Gal geriau po truputį šliaužti nei eiti atgal?

Laukiu ramių dienų saulės atokaitoje su gera knyga rankoje… Arba su artimais draugais. Kad tik ne vienai… Ir taip skaudu kartais būti blaškomai nuo vienos vietos į kitą. Nebežinau, kur yra mano namai. Net nežinau, kas aš esu ir kur noriu būti… Tos pavasarinės vėtros! Įsiskverbia giliai į širdį ir kankina savo neramumu.

Ir visi žmonės pasirodo esantys tik savo paties riteriai, kovojantys dėl savo širdies. Ir tai ne kas kitas, o elektros iškrova, kaip juokauju. Iškrova, kuri ir gąsdina, ir kartu suteikia savotiško tikėjimo, kad kažkada mes suprasime, kur mūsų namai. Kad kažkada mumyse gros vakaro romansai, skęstantys žvakių šviesoje.

O dabar tesu tik balandis. Keliauju nuo vienos vietos į kitą su savotiška žinia visiems, jog egzistuoju. Ir skrendu skrendu skrendu į tolimus pasaulio kraštus ir atsiveriančius naujus potyrius. Po velnių, jog gyvenu!

Balandžio plunksnomis apsigaubusi Ieva.

No Comments

Sprendimai sprendimai. Kartais pasidaro taip sunku pačiam apsispręsti. Norisi artimo žmogaus patarimo. Deja 2000 kilometrų išskyria ir pačius artimiausius žmones. O juos pakeičia kiti, nauji, kurių tam tikri būdo bruožai primena ankstesniuosius. Ir dėlioji žmones aplink save kaip kokią dėlionę. Jei nori būti laimingas, visos detalės privalo tobulai sutikti. Gaila, kad pirminis variantas visada būna pats įdomiausias. Iš kitų telieka melancholiški vakarai prisiminimuose. Bet toks jau tas gyvenimas, kai teturi tik gyvenamąją vietą, bet ne namus. Ir dar blaškaisi iš vienos šalies į kitą. Sukuri dvi visiškai skirtingas asmenybes, kurios pjaunasi viena su kita kaip katės dėl savo teritorijos. Belieka retoriniai klausimai: “Koks aš esu iš tikrųjų?”.

Ir taip nostalgiškai sklando saulėtas pavasaris. Smagūs pasisėdėjimai po tik ką sužydėjusiu medeliu yra iškeičiami į pastatą be langų. Ir skubu visur nepastebėdama tos atgaivos. Kaip norėčiau pagauti kiek to laisvo laiko, kad galėčiau pagaliau pagalvoti kur eiti… Tokia nesuskaičiuojama daugybė veidų. Ar aš tave pažįstu?

Ir tikėjimas sklando kažkur virš klevo rugių lauke. Ir viskas, dėl ko viliuosi, galop tampa klaida. Aš žvelgiu į pasaulį užmerktomis akimis, šypteliu. Esu svajotoja. Ir kartais atrodo, jog mano sukurtas pasaulis galvoje suryja realybę. Ieškau harmonijos, pasiklydo anądien tamsiuose šikšnosparnių urvuose.

Neklydo tada violetiniai drugeliai, liepę nesekti jų margiaspalvėse pievose vasarą. Pasiklydau man rodos.

Melancholiška Ieva.

No Comments

Tik tik tik tik tik tik… Vis kartoja laikrodis ant sienos. Ji sėdi ant rusvos kėdės su taure vyno rankoje. Raudono. Ir tai to pigiausio. Vakar išleido paskutinius pinigus cigarečių pakeliui.

Tik tik tik tik tik tik… Trukdo tylą laikrodis. Jis sėdi įsitempęs ant sofos ir laiko mylimosios ranką. Delnai pradėjo prakaituoti. Tas žiedas, pirktas kitame mieste, šią dieną nebus apmautas išrinktajai. Jos žodžiai bloškė kaip šiaurinio vėjo gūsis žiemą.

Tik tik tik tik tik tik… Skubina sieninis laikrodis. Jis sėdi prie stalo ir bando įtilpdamas į limituotų žodžių formatą įtaplinti savo visą gyvenimą. Ir vis brauko nereikalingus sakinius palikdamas tik savo abejones ir nepasiryžimą.

Tik tik tik tik tik tik… Kankina laikrodis ant sienos. Jos alyvinė kuprinė guli šalia kojų. Rankos nevalingai vinioja mėlyną šaliką aplink pirštus. Greitai teks išskristi į naują darbų sūkurį, kur vis tiek niekas jos neįvertins. Nes ji neegzistuoja.

Tik tik tik tik tik tik… Juokiasi laikrodis ant sienos. Ji guli ant savo mažos lovos ir žvelgia į lubas. Į tas nykiai blankias. Tiek daug darbų dar likę nepadarytų.. Juodas voras tyliai praropoja siena.

Tik tik tik tik tik tik… Dejuoja laikrodis ant sienos. Bet jis jau nebeatsikels iš savo lovos. Kad ir kiek vaikai baksnotų jo sustingusias šaltas rankas, tikrindami, ar jis tikrai miręs. Vakar jam pasaulis dovanojo poilsį. Ir liūdna ir džiugu, kad ir kaip pasižiūrėsi.

Tik tik tik… Sustoja laikrodis ant sienos. Ir palieka mano toliuose besiganančias mintis grįžti į aptvarą. Vėl lįsti į akademinius standartus.

Sekanti beširdį laiką Ieva.

No Comments

Vis dėlto galiu pripažinti, kad ir kokioje šalyje bebūtum, visi keliai veda į namus. Mano kelias yra lietuviškom rūtom pabarstytas. Nes, kad ir kiek tu manysi įsiliejęs į svetimą bendruomenę, vis tiek būsi atskira jos dalis. Ir bendravimas tampa paviršutiniškas. Ir nieko nereiškiantys pokalbiai su žmonėmis, užsidėjusiais teatro kaukes…

Aš pasiklydau tarp veidų ir kalbų. Jaučiu, jog mano asmenybės susidvejino ir bando viena kitą pribaigti savo fatališkoje kovoje. Ir kai sėdžiu čia, svetimoje šalyje, ant suoliuko šiek tiek apniukusią dieną, suvokiu, jog mano lietuviškos šaknys, kad ir kaip pjaunamos, vis tiek liks tokiomis. Net ir tas asfaltas po kojomis atrodo svetimas ir nemalonus.

Ir nežinau, ar reikia gyvenime stengtis dėl kažko. Viskas anksčiau ar vėliau atsigręžia priešingai. Ir niekas nevertina tavo pagalbos. Bet kam to reikia, pasišaipau iš savęs. Turi džiaugtis, jog darai kažką dėl kitų ir nesi gyvenimo tirščiai, ar nuosėdos išgertame arbatos puodelyje.

Ir vis prisimenu šiltus vasaros vakarus su geriausia drauge. Ar tokius, kai basomis lakstydavau po pievą ir atsigulusi stebėdavau dangų. Kažkodėl tai pradėjo tolti nuo manęs. Ir vis sunkiau darosi kasdien logiškai mąstyti ir išlaikyti atmerktas akis. Plaukioju kažkokiame užterštame vandens telkinyje, šypteliu.

Ieva, pasinėrusi į bemieges naktis.

No Comments

Kartais atrodo kad tu galėtum versti kalnus, o nuverti geriausiu atveju tik puodelį su kava. Ir taip kiekvieną dieną. Man vis atrodo, kad laikas mane spaudžia, jog turiu skubėti ir dirbti. Bet kažkodėl ryte atsikėlusi tik galiu mąstyt apie tai, kaip beviltiškai aš čia jaučiuosi. Nepaaiškinamas fenomenas manyje įvyksta vos kirtus Anglijos sieną — prarandu tikėjimą, ir kažkokiai nematoma jėga mane supainioja palikdama pūti žmogėdros urve.

Ir taip kiekvieną kartą… Ir dažnai kai būnu tose vietose daug dienų iš eilės, suvokiu, jog niekas nesikeičia! Aš būsiu toje pačioje vietoje kitą savaitę tokiu pat laiku. Koks nuspėjamas gyvenimas pasidarė, atsidūstu. Kažkoks prislopintas balsas viduje vis šaukia naujų pojūčių, o tie naujieji tėra arbatos puodelis ryte vietoje kavos. Bet gal tokie maži pasikeitimai ir yra tos nepamainomos permainos? Šiandien arbata, rytoj — obuolys vietoje kriaušės. O poryt gal kažkas dar daugiau?

Suprantu, kad gyvenime nereikia skubėti. Reikia džiaugtis kiekviena gyvenimo suteikiama proga ir mokytis iš kiekvienos klaidos. Tam, kad išaugtume į asmenybes. Tam, kad tobulėtume. Ir žingsnis po žingsnio sugrįš tikėjimas ateitimi ir nuopelnai. Nesvarbu, ar po dešimties metų, ar po penkiasdešimties…

O dabar tiesiog gyvenkime. Ir ne vien tik dėl savęs. Juk savo laime reikia dalytis, ar ne?

Turinti pradėti dirbti Ieva.

No Comments

Ir ten toli, ant smaragdinio kalno,

Kuris badė savo viršūnę į paraudusį dangų

Ganėsi vienui vienas kalnų ožys.

“Man dar taurę jūsų spirito” —

Užtraukiu dūmą cigaretės

Tamsos prigėrusiame baro kampe.

Ir jau saulė slepiasi toli už horizonto

Į pamėlusios jūros ledines bangas.

Žuvėdros pakilo medžioklei,

Savo žvitriais žvilgsniais skrosdamos jūrinį paviršių.

“Ne, eisiu jau namo” —

Užgesinu cigaretę į suodiną peleninę.

Apsivelku savo skylėtą paltą

Ir išeinu į tamsėjančią gatvę.

O smaragdinis kalnas jau gęsta

Savo pačio niūriame šešėlyje,

Jūra rimsta, per sočius pietus prarijo saulę gi.

Tik girdėti kalnų ožio kanopų kaukšėjimas

Ir nusivylusių žuvėdrų klyksmas,

Kad šiandieną liks be grobio.

O aš einu blankiai apšviesta gatve

Ir juokiuosi iš savo gyvenimo,

Ir dar batraiščio, kurį turėčiau užsirišti.

Bet vėliau.

Tamsėjančios gatvės užgožta Ieva.

No Comments