BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Viskas normaliai

Kartais galvoju, kad reikia kažką naujo parašyti, bet kažkaip vis dvejoju. Juk nenoriu rašyti vien dėl, kad rašyčiau. Juolab nesinori publikuoti penkių žodžių kaip “Esu. Ten. Aš dar mylėsiu (ar mylėsiuos)”. Ar tai skausmas, ar tai džiaugsmas — esu visiškame nesusipratime. Tris kartus beldžiau į uždaras duris, o ketvirtą kartą užuot įėjusi vidun, tiesiog nuėjau. Laikas grįžti į pradžią.

Man rodos, kad atėjo laikas pakilti iš pelenų, kaip tas feniksas iš legendų. Motyvacija - tai yra vienintelis dalykas, kurio ieškojau jau gana seniai. Įkvėpimo semiamasi iš draugų, tik tie draugai paklausus apie jų gyvenimą teatsako “ai, nieko, viskas normaliai”. Ką reiškia tos normalumo ribos? Gyvenu nuo atlyginimo iki atlyginimo. Dirbu eilinį darbą, darau tą patį per tą patį, didžiausio džiaugsmo suteikia vakarinis televizoriaus žiūrėjimas ir išmanusis telefonas lovoje, kai atsigulusi galiu atsikvėpti, išpūsti įtrauktą pilvą ir tikrinti naujienas internete.

Gal ir savaitinį apsipirkimą reikia šiąnakt lovoje atlikti. Juk tai yra taip paprasta šiais laikas padaryti internete teturint savo banko kortelę ar tiesiog PAYPAL sąskaitą. Gal ir neblogai, mažiau bakterijų aplink, nereikia liesti ir taip šimtą kartą kitų paliestų produktų; pažiūri į nepažįstamų žmonių rekomendacijas ir įvertinimą žvaigdudėmis ir perki. Nereikia net pačiai mąstyti. Tiesiog lengvai įsilieju į mikseriu plakamą kiaušinio baltymą ir tampu standi puta. O tada internetas sunešioja mane virš savo galvos ir išmeta į virusų aptvarą. Kur dingo Dievų miškas šioje terpėje?

Ir dabar galvoju, kur tie draugai, kurie gali parodyti, jog kažkiek šiandien linksmiau mano šiaudinėje pastogėje. Gal čia tokie oro pranašai taip supeikė mūsų nuotaikas, kad tiesiog vieni kitiems perduodame savo “viskas normaliai” ir nebendraujame po to kokią savaitę. Ar čia mūsų motyvacija svyruoja kaip euro valiuta svaro atžvilgiu? Vieną savaitę lyg ir gerai, kitą savaitę - nelabai. Staiga pati pradedu pykti ant kiekvieno. Nekenčiu visų prekybos centre, nes eina lyg jie vieni gatvėje - nei aplenk, nei sustok. Negaliu išeiti į kiemą neišpeikusi apsiniaukusio dangaus, savo veido, paakių po akimis, laiko neturėjimo niekam, didelio noro miegoti, per didelio kavos vartojimo. Visos smulkmenos išžiebia ugnį manyje ir tada pratrūkstu. Norisi sudaužyti visas lėkštes virtuvėje, palikti skylę sienoje ar grindyse. Galop pasiduodu, nueinu parūkyti ir vėl grįžtu į “viskas normaliai” stadiją.

Šiandien pasipuošiu. Reikia ir pasidažyti, nes lauke “viskas normaliai”. Paskambinsiu mamai, pakalbėsiu lygiai dešimt minučių, ir tada pagalvosiu, kad visai neblogai būtų gyventi netoli šeimos. Kavos gėrimas taptų nebe vienatvės eleksyru bet bendravimo forma. Gal ir tada tas “viskas normaliai” taptų rišliu sakiniu ir įdomiu pasakojimu. Ir nereiktų kalbėti kartą į savaitę su dideliais tylos tarpais.

O dabar toliau matuosiu atstumus ir lauksiu savaitinių “kaip sekasi” pokalbių.

Ieva, visai normaliai gyvenanti.

Rodyk draugams