BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ką šiandien rengtis?

Dažniausias klausimas rytais po dvidešimties minučių dušo.

Aš parbėgsiu namo basomis, kai pabaigsiu puodelį angliškos arbatos su šlakeliu pieno. O kodėl basomis? Bus daugiau dėmesio. Visi tik ir leidžia pinigus prabangiems batams, o aš vis nesugebu nusipirkti naujų žieminių. Seniems jau daugiau nei penkeri metai, bet, kad vis neprisiverčiu pasimatuoti naujų… Tas pats buvo ir su striuke. Jai jau daugiau nei penkeri metai, ir vis nesugebu naujos nusipirkti. Vis kažkas neįtinka, arba per brangu.

Bet kam tie rūbai ir puošnūs batai, jei galvą suka idėjų lavina… Užmerkiu akis. Autobusas šiandien gana pilnas. Dar penkios stotelės ir būsiu vietoje. Gana darganota diena šiandien. Nelabai norėjau kur eiti, bet, kad taip išėjo, jog pasimatymas po ilgų metų besiblaškymų laukia. Įlipa senutė su lazda ir dairosi, kur atsisėti. Vaikinas, žiaumojantis kramtomą gumą, dairosi pro langą bandydamas apžergti visą pasaulį ir pajodinėti bent minutę. Atsistoju ir užleidžiu senutę. Ji pasižiūri į mane ir nieko nesakiusi atsisėda. Kažkam šiandien nėra linksmiausia diena… Slapta nužvelgiu senučiukę. Juoda apranga ir skara… Taip taip, juk čia yra laidojimo rūmai. Užuojauta…

Ūžesys pro langą pažadina mane nuo minčių tėkmės. Pažvelgiu pro langą — šiukšles šiandien renka… Vis dar pusnuogė stoviu prie spintos ir krapštau galvą, ką čia apsirengti. Kiekvieno individo bėda — spintoje trys dešimtys rūbų, o nešiojamų tik vienetai. Norėjau praeitą savaitę duoti šiek tiek rūbų labdarai, bet pražiopsojau surinkimo dieną, tai taip ir pasiliko mano penkmetiniai rūbai dar vienam gimtadieniui.

Prisiminiau savo paskutinį gimtadienį. Nei jubiliejus, nei šventė. Tik verkti norėjosi (patiksilinsiu — verkiau ir verkiau gniauždama pagalvę). O kodėl? Pati net nežinau. Kartais mano moteriškumas išlenda ir prakiurusio maišo. Bandžiau susiūti, bet kad kinietiškos adatos iš prekybcentrio vis linko… Pasidaviau… Įsipyliau raudono vyno ir galvojau apie ateities planus.

Prisimenu, kai verkdavau, kai mokykloje reikėdavo parašyti interpretaciją trijų šimtų žodžių. Universitete verkdavau, kai reikėdavo parašyti esę kelių tūkstančių žodžių. Dabar verkiu, kad įvėpimo nebeturiu. Uždaras ratas, atsidūstu. Gaila, kad esu viena iš tų milijono nelaimėlių, kurie vis bando užsidirbti iš jų kūrybiškumo. Gal geriau jau atidengti kojas ir krūtis, stoti prieš kamerą (ar išmanųjį teleforną) ir viešinti nuotraukas socialiniuose tinkluose… Bent jau dėmesio sulaukčiau, tikriausiai nelabai, nes neturiu ką parodyti. Kas į mane žiūrėtų su penkiamečiais rūbais. Senukai, Jūs…

Eisiu ieškoti tiesos Altorių šešėlyje. Gal ponas Liudas turi kokių pasiūlymų mano beviltiškumui?

Galop nusprendžiu apsivilti tuos pačius džinsus ir markinėlius, kuriuos ir vakar vilkėjau.

Ieva, ieškanti įkvėpimo.

P.S. Kartą manęs kažkas paklausė, ar prašysiu angliškos pilietybės, nes greitai bus penkeri metai, kaip aš čia gyvenu. Juokiausi susirietusi, net šonkauliai braškėjo. Aš net savo lietuviškos pavardės už nieką nekeisčiau… Visur gerai, bet namie geriausia. Kad ir kur jie būtų, kad ir kas juose belauktų.

Rodyk draugams