BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Sausis, arba laukiu pavasario

Nejučia prisiminiau paskutinį vakarą Lietuvoje prieš pirmą kartą išskrendant į Angliją. Man tada buvo devyniolika. Mėlynas lagaminas iš Maximos, kuris, tiesą sakant, vis dar tarnauja šiandien, jau supakuotas ir paruoštas kelionei. Sėdim su sese kambaryje ir šnekučiuojamės besiklausydamos senų dainų. Užgroja viena liūdnoka ir pradedame verkti. Tada juoktis braukdamos ašaras…

Keista dabar prisiminus tokį momentą. Kartu užgimsta troškimas sugrįžti atgal į šį prisiminimą ir išgyventi dar kartą. Ir dar kartą. Arba tiesiog sugrįžti namo ir pabūti vaiku be rūpesčių. Tesijaudinti dėl pažymių mokykloje. Kas rytą grūstis autobuse, rašyti žinutę „Važiuoju“ draugei, o tada laukti jos prie mokyklos.

Kiekviena akimirka atrodo tokia banali, bet po metų ji tampa išpuoselėtu prisiminimu. Sugrįžk, mano nekaltas džiaugsme, šaukia mano širdis. Ar tik nepasislėpei gūdžiame miške, kur lapė rusvoji kartas nuo karto užklysta?

Dažnai noriu sau trenkti į veidą, kad esu labai prasta kalbėtoja ir dar prastesnė jausmų reiškėja. Seniai uždariau savo vaikišką šypseną su dešimčia spynų ir nebeatsimenu, kur palikau raktus.

O gal tiesiog pasiilgau šeimos ir namų… jie atrodo taip toli, kad net nebežinau, kada įstengsiu grįžti. Nebenoriu kalbėti angliškai. Tai lyg savęs kankinimas. Pakeisk kalbą ir paslėpk savo tikrąjį veidą po nuoširdžios ironijos kauke.

Nesuprantu, ar čia žiema man tokia sunki, ar mano bagažas varo mane iš proto. Juk turėčiau būti laiminga ir žydinti iš palaimos, o dabar tejaučiu šaltį ir neapykantą sau.

Tikriausiai užrakinus darboholiką į namuose ir liepus laukti ir ilsėtis, jis tavęs nesuprastų, nes pas jį žodyne nėra tokio žodžio kaip „poilsis“. Tas pats būtų laukinį katiną pabandyti uždaryti narve. Ir be veido liktum.

O aš dabar rymoju prie lango ir stebiu temstantį dangų. Rytoj nauja diena, geriau pradėti rašyti kokį romaną, šypteliu, nes be pavasario nelabai ką galėsiu padaryti…

Kas žino, gal po metų aš žvelgsiu į save atgal ir galvosiu, jog mano laikas buvo neįkainojamas ir pilnas prasmės. O dabar tegaliu atsidūsti ir gaudyti žvaigždes danguje. Arba nusipirkti loterijos bilietą. Pinigai kartais irgi turi vertę. Pavyzdžiui, būtų visai malonu pakeliauti po pasaulį su fotoaparatu, užrašų knyga ir tušinuku. Gal dviem, dėl visa ko, kad vienam rašalas baigtųsi.

Ieva, laukianti pavasario.

Rodyk draugams