BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

What goes around comes around

“What goes around comes around” — tikriausiai man pats įsimintiniausias ir artimiausias širdžiai posakis. Gyvenant iliuzijų pasaulyje jis puikiai įsiterpia į mūsų aklas svajones ir priverčia tikėti. Ypač tada, kai iliuzijos išnyksta.

Dažnai mąstau, kad tikriausiai pats baisiausias dalykas gyvenime yra melas. Ypač toks, kuris visą laiką tave skandina pelkėje…ir kai galop tu suvoki, jog ten vis dėl to yra pelkė, o ne ežeras, žybsintis saulės šviesoje (kaip tai pasitaiko žmonėms, pasiklydusiems dykumoje), pasidaro tiesiog per sunku išlįsti laukan. Gyvenimas yra pats ironiškiausias pokštininkas, nusijuokiu.

Ir žinau, jog išlipsime mes iš pelkių ir atrasime ežerus. Gal ne rytoj, bet ateis viskas su laiku. Gaila, kad dažnai man trūksta kantrybės.

Ir ką galiu pasakyti visiems, kurie mano, jog melas yra linksmas juokutis… Viskas anksčiau ar vėliau atsisuka prieš jus. Ir žiūrėkit, kad besijuokdami nepaslystumėte ir patys neįkristumėte į pelkes. Vis dėl to, what goes around comes around. Paliksiu raštelį su tokiu priminimu ir sau. Dėl visa ko.

Paskutinės žiemos valandos. Keistai džiugu ir liūdna…

Skaičiuojanti valandas iki pavasario Ieva.

Rodyk draugams

Link prabudimų

Jau vienu žingsneliu arčiau pavasario išsiveržimo. Jau arčiau vienu žingsniu link žaliųjų laukų… Už tai ir verta gyventi — tam, kad galėtum pamatyti ir pajusti pavasario atgaivas ir proveržius.

Kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį. Ir reikia su tuo susitaikyti. Reikia atsikratyti akmenų savo gyvenimo kuprinėje, kad galėtum eiti laisvas pirmyn. Kad ir tie akmenys atrodė, jog yra deimantai ar gintarai… Reikia palikti viską, kas lėtina tavo ėjimo tempą. Juk galime gyventi ir be deimantų ar gintarų. Tai jie yra kalti dėl mūsų dažnų sustojimų, ar ne?

Tiek daug klausimų tame tyliame pasaulyje. Ir žmonės mato ne toliau, nei jų pačių atvaizdas veidrodyje. Ir koks šaunus vakarėlis būna tarp prabangiai apsirengusių nykių žmonių. Šiandien reikia šokti ir trypti savo paskutines polkas!

Vakar prisėdusi ant suoliuko tokiu pačiu metu kaip ir sėdėjau rudenį suvokiau, jog gyvenime niekas nesikeičia. Tik rudeniniai lapai vieną sezoną per metus šokdina savo rudais atspalviais. O daugiau nieko nieko. Tik tylus užsiskleidusių žmonių romansas.

Ramybė nešventoje žemėje karaliauja, nustembu…

Palydinti paskutines vasario dienas Ieva

Rodyk draugams

Fragmentai iš praeities

Išsižadėsiu tikėjimo ir ateities, nes pastarieji nežydi taip baltai kaip obelys pavasarį.

Pakelsiu nuo žemės pušies šakelę — tą, kuri gulėjo jau kuris laikas prie kareivio kapo. Tas šakelės liūdnas kvapas…

Atsisuksiu atgal į tolimą klevą, vis dar paskendusį žiemiškajame rūbe. Dar tolimas kelias laukia mūsų iki užgimimo…

Panaudosiu paskutinį pakelį arbatos užpildama karštu vandeniu. Bent šįvakar dar galėsiu sušildyti savo viltis ir pasitikėjimą.

Ir nusivilsiu savo egzistencija. Nes toji vėl paklydo labirintuose tarp žmonių, įnikusių į savo technologines būtis.

Ir tas klevas greitai taps plastikinis gamtos palikuonis… Ir gaila, kad dėl to esame kalti mes visi.

Ir aš skęstu klausimuose, sudėtingesniuose negu patys atsakymai. Nes tai, kas yra akivaizdu, dažniausiai  yra sunkiai pastebima…

Eilinį sykį nagrinėjanti buitis ir būtis Ieva

Rodyk draugams

Vieną naktį…

Klaidžiojau vieną vėsią žiemos naktį po Antarktidą po arbatinių pokalbių su pingvinais. Buvau viena. Žvaigždėtas dangus atrodė toks vaiskus ir nepakartojamas. Atrodė kad skęstu tame žvaigždėmis nunokusiame danguje. O aplink buvo tik plyni sniego laukai. Vėjas vis maloniai pakeldavo saujelę baltumo nuo žemės ir išpustydavo. Kokios snaigės turistės, pagalvojau tada.

Ir vis atsiminiau tą naktį savo vaikystės žaidimus ir svajones. Atsiminiau ir sustojau. Kur viskas dingo? Kuo aš tapau paklydusi svetimose gatvėse? Ir tapau ne kas kitas, o savo pačios didžiausias priešas. Atsisukau prieš viską kas gražu ir nemokama. Įkišau save į kvadratinį edukacinį rėmą tam, kad įrodyčiau kažkam, kad metus leidžiu ne veltui… Ir koks to tikslas?

Nemanau, kad yra įmanoma išmokti kažko, kas tau yra verčiama išmokti. Ir bijau. Nes tai, kas yra verčiama, yra man svetima.

Geriau jau šiandien liksiu miegoti pas pingvinus. Jie niekada nereikalauja iš manęs argumentuoti savo minčių. Jie yra puikūs klausytojai. Tik tarp gerų klausytojų mes galime išvystyti pačias giliausias diskusijas per visą naktį…

Apsisukau plyname lauke ir grįžau lydima keliauninkių snaigių.

Besisvečiuojanti pas pingvinus Ieva.

Rodyk draugams

Valentino dienos stebuklai

Aš irgi viena tų, paliekančių visą įrašą apie Valentino dieną. Taigi sveikinu visus su šia nuostabia švente!

Negaliu pasakyti, jog šiandieną jaučiuosi kitaip ir galiu traktuoti šią dieną kaip šventę. Galbūt per daug stiprus žodis yra “šventė” lyginant su Kalėdomis ar Naujaisiais metais. Ir nesu iš tų, kurie mini šią dieną. Pavyzdžiui, pati planuoju praleisti šią dieną kuo natūraliau — reikia išsiskalbti rūbus,  tai ir darysiu.

Ir keista, kai tenka išgirsti žmonių nuomones apie Valentino dieną kaip kokį monstrą, ryjantį visą malonumą mylėti. Arba tokios frazės kaip “vartotojiška visuomenė” ar “kam reikalinga pirkti gėles ir saldainius šią dieną?” yra tik piktų žmonių mintys.

Šią dieną reikia ne apraudoti ir pykti dėl to, jog neturi antrosios pusės. Tai yra tobula diena sustoti ir pagalvoti, kiek daug žmonių tu myli, ar jie myli tave. Ir tada supranti, jog tai yra nuostabu ir nepakartojama!

Nereikia bėgti į parduotuves ir pulti pirkti gėles, suvenyrus, saldainius ar šampaną. Žinoma, neblogai būtų sutikti antrą pusę tarpduryje su gėlių puokšte ir buteliu vyno, dar gal su prezervatyvais kišenėje. Deja, ne kiekvienam taip pasiseka tokią dieną būti nevienišam…

Bet visgi, nereikia nuleisti rankų ir liūdėti dėl tokių niekų. Juk meilės visada buvo ir bus visur. Gali mylėti filmą, kurį tu žiūrėsi šiandien, gali mylėti muziką… Aš šiandien mylėsiu savo skalbinius. :)

Valentino dienai besiruošianti Ieva

Rodyk draugams

Vis dar žiema. Vasaris

Vasaris… Ką galiu pasakyti — nėra pats mylimiausias mėnuo man. Vienintelė paguoda, kad vasaris turi mažiausiai kalendorinių dienų iš visų mėnesių.

O tada prasidės pavasario linksmybės! Tas nuostabus metas, kai visus purvynus pakeičia žali gamtos atspalviai… Kai žmogus pakyla iš savo melancholijos ir atgailos dėl žiemos sąstingio ir nusivylimų.

O dabar lieku sėdėti savo minčių kertėje stebėdama kaip Melancholija bando kovoti su Ieva… Keistas tas pasaulis, pagalvoju. Žmogus, atrodo, neturėtų dėl ko skųstis ir liūdėti, bet kažko niekaip negali išnerti iš juodo tvenkinio ten, pamiškėje. Juk visgi būti nelaimingam yra paprasčiau ir saugiau negu atrasti mažus džiaugsmus kasdienybėje. Ir daug žmonių tame tvenkinyje lieka visą savo gyvenimą…

Ir viskas prasideda nuo to, jog jis stengiasi būti aukštesnis nei gali būti. Ei, jeigu tu esi žemas, tai siek geriausio iš žemųjų kategorijos! Arba paprašyk pagalbos iš šalia esančiojo, kuriuo tu pasitiki. Gaila, kad aš nepasitikiu žmonėmis… Ne, niekada nelaikiau savęs aukštųjų kategorijoje! Tiesiog jaučiu,jog ateina laikas pavasarinėms permainoms.

Pradėjau kaupti jėgas pavasario prasiveržimui ir bėgimui tiesiai link mažojo tikslo… Juk per upę neperšoksi vienu šuoliu. Jei nenori paskęsti, tau reikia atsargiai rinktis akmenis iškilusius joje ir šokinėti nuo vieno prie kito, nuo vieno prie kito… Stabtelėti. Ir vėl šokti nuo vieno prie kito… Ir niekada pasaulyje negali būti diena, jei priklauso kad būtų naktis. Tiesiog turi palaukti. Kantrybė ir užsispyrimas — patys didžiausi mūsų judėjimo pirmyn ištekliai. Be jų, tektų pirkti dirbtinius draugus ir veidrodinius mylimuosiuos, kurie nėra tokie pigūs!

Pavasariui besiruošianti Ieva

P.S. Vakar teko pasisvečiuoti pas pingvinus. Juokavome apie neįtikėtiną žmonių sugebėjimą mesti darbus pusiaukelėje. Nepasakiau, kad pati taip noriu daryti kartais. Teko užsispirti ir toliau siekti tos šiltos lietuviškos šviesos. Kai baigiau jau penktą puodelį žalios arbatos su citrina ir medumi, jau brėško aušra…

Rodyk draugams