BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Lapkričio pabaigos šaltukas, arba laikas paskendo arbatoje…

Paskutinios dienos to keistai depresyvaus meto. Paskutinės dienos iki naujo metų laiko, dar šaltesnio ir nykesnio. Vienintelis dalykas, kuris dar šildo žiemą, tai jaukus karšto vyno su citrina persmelktas Kūčių vakaras su šeima… ir Kalėdos dar nustebina savo džiaugsmingomis nuotaikomis. O tada vėl besitęsiantis sąstingis. Viskas taip tyliai tyliai aprimsta ir kaupia jėgas nesuvaržomam pavasario dvelksmui. Tie žali laukai ir besipumpurtuojantys medžiai… Visa gamta pabudina ir žmogų ir šaukia pagaliau išlįsti iš to žiemiškojo kiauto.

Bet dar ne pavasaris… Dar ir ne žiema! Dar mes tik skendime priešmirtinėje būtyje ir prieškalėdiniuose apsipirkinėjimuose. Vienintelis dalykas, kas mane vis dar priverčia pajudėti nuo sąstingio taško yra tai, kad liko tik trys savaitės ir aš pamatysiu savo numylėtą ir išbučiuotą Lietuvą. Ir tai yra mano varomoji jėga dirbti dabar, nes aš turiu vos ne ranka pasiekiamą tikslą.

Bet vėlgi, kelias dar ilgas ir sunkus. Dar vis baksnoja mane sąrašas ant lapo apžėlęs darbais, okupuojančiais visą laisvą laiką. Ir tiek dar naštos ir minčių. Stengiuosi atskirti tai, kas man yra svarbu nuo to, kas man trukdo eiti į priekį. Bandau paleisti viską, kas iš manęs pasisaviną laiką. Juk rezultato iš beprasmių apmąstymų niekada nematysi! Ir reikia paleisti tokius dalykus, kurie kaip įkyrūs vabzdžiai siurbia iš manęs visą energiją eiti pirmyn. Aš turiu išsilaisvinti iš kasdienių dvasinių sunkumų, nes jie niekada neatnešė naudos niekam.

Jie man buvo verti nebent tik dėl kūrybinių išieškojimų. Bet visą gyvenima nekursi skatinamas tik liūdesio ir melancholijos! Mes turime išmokti savo kūryboje perteikti ir savo laimę, ir džiaugsmą, kad nušviestume kelią tiems paklydėliams, užsidariusiems kambaryje su vienintele degančia žvake, kuri dar suteikia tikėjimo būti laimingiems.

Ir tada tas keistas vienišas medis rūke priartėjus pasirodo esantis visas miškas. To nepakartojamo tikėjimo ir meilės. Tų žaismingų juoko iki ašarų akimirkų su draugais. Tų palaimingų šviesių kūrybinių polėkių…

Mes gyvename tik kartą, tad pasistenkime kaupti ir atsiminti tik pačias gražiausias akimirkas, kurios, nejučia prisiminus, sukelia šypseną miego pritvinkusiame rytiniame autobuse…

Žiemai pasiruošusi Ieva.

P.S. Medžiai niekada nebus vienišiai lauke. Juk pievos vilioklės visada palaiko kompaniją!

Rodyk draugams

Iš tylaus rudens kuždesio man…

Jie ateina, prisėda. Trumpas pokalbis monologu. Tu linkteli ir pamojuoji išeinančiajam. Tuštybės. Ir skęstame mes bereikalingose šypsenose ir skardinėse įkalintuose žodžiuose. Sėdime nulenkę galvas visagalėms knygoms ir kompiuteriams tam, kad patvirtintume savo gebėjimą išmąstyti vieną ar kitą intelektualesnį žodį. Kaip baugu.

Pabėgu mintimis į žvaigždėtą naktį. Prie jūros. Susilieju su naktimi ant tuščios pakrantės. Ir žvelgiu į tolius. Į tą tolimą kraštą. Žvelgiu tolyn nuo savo apatijos ir rimties. Susilieju su kiekviena banga, taip grakščiai atslenkančia arti manęs. Ir nieko nebeliko, net manęs. Paskandinau save…

Mintis išblaško aplinkinių klaviatūrų garsai. Ir dingsta prasmė gyventi. Kartais nebeįžvelgiu savyje noro matyti ir suprasti. Viskas, kas yra aplinkui tampa beprasmiais veiksniais. O aš tesu tik egzistencijos sukurtas žmogaus pavidalas. Visagalė apatija, priverčianti paskęsti aplinkiniame chaose tarp žmonių.

Ir kur dingo prasmė mano perpektyvose į meną? Kiekvienas paveikslas, kiekviena knyga atrodo kaip kopijų kopijų kopijos. Kodėl ir mano rašliavos linkusios kartotis? Ar kiekvienas žmogus turi ribotą mąstymą, t.y. mąstymą, kiek jis sugeba įžvelgti spalvų tyliuose nakties skersgatviuose?

Ir kiekvienas naujas klausimas mane taip sekina ir žlugdo…

Dabar man didžiausias menas yra sėdint rudenišką saulėtą dieną ant suoliuko matyti tą keistai vienišą, vėjo blaškomą rusvą medžio lapelį. Jis vis nedrąsiai artinasi link manęs, lyg ieškodamas poros savo išraiškingam šokiui. Sutikau vienam šokiui. Būčiau likusi ir ilgiau, laiko neturėjau…

Vis dar rudenyje skęstanti Ieva.

Rodyk draugams

Papilkėjusiose gatvėse vis dar ramu…

Pasirinkimai pasirinkimai. Vis puola mane. O tuos pasirinkimus įtakoja iššūkiai. O tuos iššūkiai kyla iš kitų pasirinkimų. Kad būtų įmanoma lengviau suprasti mano teoriją, galiu parodyti rodyklėmis sudedamąsias mūsų gyvenimo dalis.

Žmogaus gyvenimo kelias ——-> Pasirinkimas ——–> Iššūkiai ——-> Pasirinkimas ——-> Iššūkiai ——-> Pasirinkimas ——> Iššūkiai —–> Dėdė X išsiveda tave į “Amžinąją” kelionę.

Hmm… Atrodo, mūsų gyvenimas yra gana paprastas. Tiesiog pasirenkame kažką ir tada kovojame su jo pasekmėmis. Tas nepriekaištingai tvarkingas mūsų gyvenimas, sudėliotas pagal standartus… Ir jo negali palikti, nes tuoj pat būsi sugautas ir paliktas proto koncentracijos stovykloje tarp kitų pabėgėlių. Tiesiog idealu gyventi. Nesakau, ne kartą jau tikėjausi būti partrenkta miesto autobuso rytais arba kad koks išprotėjęs praeivis sustotų priešais mane ir šautų tiesiai į galvą. Tegul ima tuos telefonus, pinigines. Man jau būtų vis vien.

Ir seniau visada kur eidama įsivaizduodavau į save nutaikytą slapto mafijos snaiperio lazerinį ginklą. Ir norėdavau tikėti, kad jau šiandien jis iššaus. Bet jau praėjo 10 metų, o tas snaiperis man rodos jau ir į pensiją išėjo… Nenoriu tęsti kalbos ir apie numirėlius, stovėjusius kas naktį prie mano lovos… Ko tik vaiko vaizduotė neprikuria? Tikras menas kuriamas tik vaizduotėje. Menininkai pateikia tik kopijas intelektualiam, diplomuotam visuomenės parazitui.

Pagyvenę mes tampame išniekintais menininkais. Išniekintais visuomenės. Priverstais rinktis ir kovoti tam, kad išgyventume. Ir taip žlugdome savo pradą. Žlugdome savo tikėjimą grožiu. Mes atveriame akis tai nykiai realybei, panerdami į jos pilkas spalvas teptukus ir objektyvus. Mes tampame iškreiptais realaus pasaulio vaikais. Mes sužlugdome savo meniškumą, nes esame priversti tai padaryti, kad įveiktume kliūtis.

Ir liekame tais, sėdinčiais prie kompiuterio ar knygos vienišiais su puodelio padugnėje tyliai banguojančiu “Krupniku” (net ir stiklinių neįperkame). Ir skandiname savo apatijas tyliai agonijoje skendinčiame tikėjime. Ar mes gimėme kurti kažką ar naikinti save?

Ne… Tas tylus šnibždėjimas vaikystėje, kai užgesdavo šviesos, negalėjo meluoti. Jis vis man sakė: eik ten, kur nori eiti. Viskas bus gerai. Viskas bus gerai.

Tikriausiai turiu uždegti žvakę ir palikti per naktį degti. Kad ištrauktų visus mano negatyvius proto vingius. Kad išvalytų mano sielą nuo apdulkėjusių miesto gatvių ir pilkų žmonių…

O dabar reikia kovoti. Kovoti su abejingumu ir nusivylimais. Kovoti pačiai su savimi.

Iššūkius priimanti Ieva.

P.S. Vakar tamsoje mačiau savo apatiją. Pasišlykštėjau.

P.S. Išgerkime vieną ar kitą gurkšnį trauktinės už tolimą kelią į mirtį!

Rodyk draugams

Pasakojimas apie vyrą, kuris naktį negalėjo užmigti

Ir tą naktį buvo tylu. Jis sėdėjo prie lango ir stebėjo ištuštėjusias gatves. Taip ramu ir graudžiai tuščia. Kada jis taip greitai sugebėjo paleisti savo tikėjimą? Kada jis sugebėjo paleisti iš rankų tą trapų laimės indelį iš porceliano? Jis neturėjo gyventi vienišas dviejų kambarių bute. Su ta šalta dviviete lova ir pustušte spinta.

O juk jis norėjo būti kosmonautas! Ne, lėktuvo pilotas! Tais laikas, praleistais smėlio dėžėje… Bet jie praėjo. Jis įsiliejo į bloką, užželdintą vienodų žmonių. Žmonių, kurie kasryt keliasi ir tyliai tyliai išeina į darbus. Pinigų juk reikia. Ir jis eina paskui juos. Kas rytą, penkias dienas per savaitę po 8 valandas sėdi savo darbiniame kamputyje ir skaičiuoja svetimas pajamas ir nuostolius. Vėliau įtempti pokalbiai su vadovu, kuris kaskart vis daugiau reikalauja.

Ne, dar kartais jis nueina su draugais į barą. Penktadienio vakarais. Sėdi prie nupilstyto alkoholio stalo ir geria alų ir degtinę iki tol, kol dar sugeba mąstyti. Vėliau nebeskaičiuoja nei kiekio, nei laiko. Šeštadieniais vis tiek visada lovoje prabus. Ir stebės lubas kelias valandas, galbūt paveiktas alkoholio, o gal ir vakarykščio pokalbio apie tai, kodėl jis vis dar gyvena vienas.

Tyliai išeina jis sekmadieniais į parką. Tą, prie namų. Okupuotą senų žmonių, išlendančių iš savo urvų, kad nors kiek pajudintų savo sudūlėjusius kaulus ir sąnarius. Ir vaikšto jis, stengdamasis nukreipti mintis nuo kitos savaitės.

Ne… Tie medžių lapai po kojomis vis šnibžda kažką… Jis tyliai atsidūsta. Ir grįžta atgal į savo kambarį žaliomis sienomis ir dviviete lova.

Tą naktį miegas deja pralenkė jo pasąmonę. Mintyse vis blaškėsi jo vadovo ir draugų skaudūs žodžiai ir pamokymai. Ir ta kasdienybė. Ir jo būstas. Tos žalios sienos atrodo taip nykiai! Ir tie nykūs žmonės. Vienodi vieniši vakarai!

O, ten, virtuvėje, galima būtų virvę pasikabinti… Tik vienas žingsnis nuo kėdės ir ištrūkčiau. Ten, į tą šviesų pajūrio namą. Kas vakarą galėčiau stebėti saulę, paskęstančią vandenyje. Ir šalia būtų Ji. Kuri kasryt pažadintų taip švelniai prisiglausdama prie šono su pačia nuostabiausia šypsena pasaulyje…

Ryte jis nenuėjo į darbą. Nusprendė perdažyti kambarį. Smėlio spalva. Kad primintų pajūrį. Ir tą dieną jis po ilgo laiko pasijautė laimingas…

Ieva.

P.S. Nors ir iš kasdienybės ištrūkti tikriausiai neįmanoma, bet bent menkiausi pasikeitimai gali tobulai užpildyti skyles mūsų iškamuotose bereikšmių pokalbių dvasiose.

Rodyk draugams

Ieškau miego, pasiklydo mieste

Miegoti kelias savaites po 5-6 valandas kenkia žmogaus kūnui ir protui. Tikrai tikrai. Pati jaučiu, kad sunku pasidarė išspręsti eilinius galvosūkius. Ir visagalė apatija… Tas nuostabus jausmas, dėl kurio tu jautiesi atsiribojęs nuo visko, kas vyksta aplinkui.

Aš esu nebe žmogus. Aš esu egzistencijos palikuonis. Kartais pagalvoju, kad pinigai labiau mus vargina nei džiugina…

***

Pasaulyje mintys skęsta

Tuščiuose lapuose

Be rašalo.

Pravažiuojantis traukinys

Nuteikia taip gąsdinančiai.

Reikia šokti į priekį…

O kur dingo rašalas?

Gal parduotuvėje įpirksiu

Penkių litrų butelį.

Turėsiu mėlyną jūrą

Klaidinančiuose sutemų vingiuose.

Paklaidinsiu miegą nežinioje.

Kaip gražu…

Dabar belieka įtraukti

Dūmą smilkstančios cigaretės

Ir sėdėti nutilsiančioje gatvėje.

Ant grindinio.

Šalta. Jauku.

Miego ieškanti Ieva.

Rodyk draugams

Nerealybė realybėje

Ar įmanoma gyvenime tikėti stebuklais? Kiek vakarų esu praleidusi lauke rūkydama ir stebėdama danguje žvaigždes… Tikėjausi išvysti bent vieną krentančią dangaus šviesą. Deja, tik lėktuvai žybteldavo danguje, skraidinantys žmones pasaulio pamatyti.

Ir dažnai vis dar vyliuosi eidama nuo vienų durų prie kitų sutikti kažką artimo. Kad stebuklingai mano artimieji atsidurtų už tų durų. Kvaila, ar ne? Gerai, kad bent svajoti nėra uždrausta. Vis dar galiu save įsivaizduoti esant pingvinu Pietuose, tyliai krypuojančiu sniego keliais… Dažnai paminiu pingvinus čia. Tikriausiai įtaką padarė filmas “Kovos klubas”, kuriame pingvinas pagrindiniam veikėjui pasakė “Slide” (arba “čiuožk” lietuviškai). Hmm… Keistai skamba lietuviškai.

Bet negi stebuklus mato tik romantizme ar siurrealizme paskendę žmonės? Jie perteikia nerealybę realybėje, kuria tiki. Stebuklingi žmonės jie yra… Bet žinote, kuom jie yra ypatingi be to? Tuom, kad jie sugeba regėti. Mes, pavyzdžiui, matome tik kasdienybes. Mes paskęstame brutaliai nusiteikusioje visuomenės masėje. Įkaliname save baltai juodame arba juodai baltame kvadrate. Ir kampai pažeidžia mūsų nerealiai tikrą svajonių pasaulį, kuris yra kūrybos pagrindinis šaltinis.

Aš beklaidžiodama savo proto labirinte vis dar išvystu stebuklingus klevus ir tą keistai raminantį pingviną. Ir išlaisvinu savo protą nuo kasdienybės. Ir įvyksta stebuklas manyje — aš pasijaučiu gyva! Aš nerealybę sugebu perteikti realybėje. Bent jau taip regiu.

Ir kol mes visi piešiame, rašome, filmuojame , fotografuojame, kitaip sakant, kuriame save ir savo gyvenimą — tai įrodo, kad stebuklai šiame pasaulyje vis dar egzistuoja. Tad kurkime ir nebūkime kuriami!

Stebuklus gaudanti Ieva.

P. S. Ištaiginguose rūmuose gyvenanti moteris iš ledo klausė manęs kartą: “Kam žmonės naktį išjungia šviesas eidami miegoti?”. Atsakiau, jog bent jau tamsoje mes galime išvysti pavasarį Antarktidoje ir skraidančias kates ten, tyliame Lietuvos vienkiemyje.

Rodyk draugams