BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ieškau jungiklio šviesai, sutemo

Pasaugokim savo tikėjimą juodai dienai. Kaip tie žmonės per karą saugojo duoną.

Pagalvokim apie dienas. Tokias šviesias, kad atrodo tu jau tunelyje eini į šviesą. Ne, tai ne mirtis. Tai džiaugsmas gyventi. Oi tada šoksim polkas ir gersim alų užsikąsdami duona su česnaku.

Mylėkim save tokius, kokie mes esame. Tušti organizmai, su trumpais proto kūrybiniais protrūkiais.

Nekęskim savo apatijos, leidžiančios nuskristi svajonėms ten, į tolimą tamsą. Juk mes skraidyti nemokam!

Sustokim akimirkai ir pažvelkim, kur mes esame. Ar tik mes nepaklydome tarp žmonių?

O čia juk ruduo. Kada lapai spėjo taip greitai nupulti žemyn ant išvaikščioto kelio?

Ne, tai ne gyvenimas. Tai tik eilinis pokalbis prie kavos su ant žemės kartu  kritusiais medžių lapais.

Beprasmiškai bandanti prakalbinti rudeninius lapus Ieva.

Rodyk draugams

Kur klevai, ten namai… Arba, kur eiti šiandien?

Gyvenime viskas vyksta vienaip. Ir tas pats veiksmas gali įvykdomas tik vienu būdu. Pavyzdžiui, jei aš eidama pasukau į kairę, vadinasi ten ir pasukau. Aišku, turėjau keleta galimybių, bet pasirinkau tik vieną.

Bet čia yra tik kelias. Jeigu pasuksime į kairę, visada galime apsisukti ir eiti į kitą pusę. Bet ar galima taip daryti gyvenime priimant svarbius sprendimus? Žodį “galima” reikėtų pakeisti “įmanoma”. Gyvenime mes visada esame priversti priimti tam tikrus sprendimus, ir kartais net neturime laiko apmąstymams, kas būtų geriau ir vertingiau mums.

Aš pati dažnai pasvajoju: kas būtų, jeigu būtų? Ir kai pergalvoju įvykius, suvokiu, jog elgiausi kartais beprasmiškai, bet ar dėl to kalta aš, ar duotas laikas sprendimams priimti?… O gal kitos aplinkybės?

Tikriausiai vienus sprendimus priimame kitų žmonių įtaka. Nori nenori, vieni žmonės tave įtakoja. Tokia jau ta realybė, kad visą laiką pats vienas savo egzistenciniu keliu neisi. Kitus mūsų pasirinkimus padarome patys mes, mūsų asmenybės. Jeigu imčiau save kaip pavyzdį šito, galiu drąsiai teigti, kad dažnai mano pasirinkimų galimybes įtakoja mano pačios apatija tam, kas vyksta. Mes visi, bent kiek išsilavinę žmonės, galime pasiekti ko tik norime. Vienintelis mums trukdantis veiksnys yra mūsų  pačių nusiteikimas.

Et… Ką aš čia kalbu. Man kartais atrodo, kad mano rašliavos nebeturi prasmės niekam. Mano mintys iškeliavo iš galvos prieš kokią savaitę. Ten, prie vienišo klevo tarp rugių. Ir dabar vienintelis dalykas, apie ką galiu dar pasvajoti, yra tas klevas. Ir aš ten esu. Sėdžiu po juo. Aplink tylu, jokio priverstinio bendravimo. Tik aš, tik vienintelė aš. Ar dėl to esu savanaudė?

Mane supa šimtai žmonių… Kasdien einu tarp jų, bet kažko jaučiuosi tokia vieniša. Ir tie žmonės mane vargina. Pavargau nuo jų žvilgsnių, pavargau nuo paviršutiniškų “Kaip tau sekasi?” pokalbių. Noriu grįžti prie to vienišo klevo. Gera jo draugija būtų. Išklausytų mane, nekaltintų dėl tam tikrų sprendimų. Nesakytų: “Ieva, pati to norėjai. Dabar gyvenk taip.”.

Ne, aš nesiskundžiu. Aš esu ten, kur man lemta buvo būti. Darau tai, ką pati pasirinkau. Tiesiog esu išsekusi. Man reikia tos ramybės akimirkos. Man reikia gamtos, to nekalto pasaulio. Man reikia minutėlei sustoti. Prisėsti. Noriu pagauti savo mintis… Aš nebeturiu laiko apmąstymams, tai kaip man priimti teisingus sprendimus? Kaip man einant pasukti į gerąją pusę?

O tas klevas dar taip toli… Ir tolsta tolsta tolsta… Ten tolyn, į žiemą.

… Ieva

P.S. Tyliai tyliai eina laikas… Ir aš tyliai tyliai pareisiu namo. Ir mes visi pareisim. Kadanors.

Rodyk draugams

Šiek tiek apie tolius, Kaliforniją ir pingvinus

Vis galvoju… Viskas aplinkui keičiasi. Iš pradžių senstam fiziškai ir protiškai, o tada belieka tik fizinis senėjimas ir proto nušvitimas. Įdomu, ar pingvinai po 100 metų skraidys? Juk gamtoje viskas keičiasi taip pat. Gal po 100 metų žuvys gyvens sausumoje? Arba mes visi atsidursime undinėlių ekranizacijos realybės šou būdami patys jo dalyviai. Gerai, kad būsiu po 100 metų jau mirusi…

Bet šis įrašas yra apie vyrą, gyvenusį Kalifornijoje. Bijojo jis žemės drebėjimų, nes kaskart kai tai turėjo įvykti, jam atrodė kad Dievas jį siunčia į pragarą už viską, ką yra padaręs.

Ir nekentė jis tų jaunų vienodų žmonių. Visi dirbtiniai, visi draugai. Visi vieniši. Jis visą laiką buvo apsuptas žmonių, bet vis tiek žinojo, kad jie tik organizmai, su kuriais reikia dalintis deguonimi. Ir kai kas vakarą pajūrio bare už kampo nuo jo būsto prisėsdavo prie jo jauna veržli mergina priklijuotais nagais ir dirbtiniais arklio plaukais, jis tik šyptelėdavo jai ir toliau žiūrėdavo pro langą į tolius, mėgaudamasis savo maloniai gaivinančiu kokteiliu.

“Dievas” vėl pasikėsino į jo gyvybę. Ir tada jis suprato, jog turi kažką keisti savo gyvenime. Jis iškeliavo. Ir ne kur kitur, o į Antarktidą. Ir mėgavosi nesuterštu oru ir vienišais laukais. Jam nebereikėjo vakarus leisti baruose — dabar jis turėjo visas platumas pasivaikščiojimams. Ir jam nebereikėjo kas vakarą prigerti, dabar didžiausias jo malonumas buvo karšta žalioji arbata su skiltele citrinos ir šaukšteliu cukraus.

Vieną dieną jis aptiko pingvinų bendruomenę. Visi linguodami vaikštinėjo ir bendravo. Ir nei vienas neskraidė. Kodėl? Vyras, priėjęs prie pingvinų, užklausė:

— Sakyk,  mieli mano kraštiečiai… Kodėl jūs neskraidote?

Vienas pasuko galvą į jį ir įsižiūrėjo. Priėjęs kiek arčiau, tyliai pasakė:

— Žinai, mielas mano drauge, mes matome ir žemėje tiek nuostabių dalykų, kad mums nereikia begalinių aukštumų tam, kad įrodytume jog mes galime įveikti traukos dėsnius. Mes, kaip ir jūs, žmonės, gimėm ant žemės ir mirsim ant žemės. Mes esame žemės kariai ir jos didžiausi pasekėjai. Ne taip, kaip išdavikai paukščiai, kurie  skraidžioja iš vieno pusrutulio į kitą dėl to, jog bijo, kad vėjas plunksnas sutaršys žiemą.

Po mėnesio vyras grįžo atgal į Kaliforniją. Ir vėl vakare sėdėjo bare gerdamas kokteilį. Tik šįkart jis matė nebe tolius. Šalia jo sėdėjo jo seni pažįstami. Ir jie juokėsi ir gėrė visą naktį…

Pasiilgusi juoko Ieva.

Rodyk draugams

Tyku, ramu savame lizde…

Sėdėti pastate, apšviestame dirbtine šviesa (nors kieme taip nuostabiai šviečia saulė), pasidaro nyku. Taip norisi pabėgti į gamtą, paklaidžioti lietuviškuose miškuose. Deja deja. Vis dar slapčia pažiūrinėju lėktuvo biletus grįžti į Lietuvą žiemai. Per brangus malonumas, et… Tad šiais metais nebeišvysiu lietuviškų miškų ir pievų, nors ir padengtų sniegu, bet taip romantiškai viliojančių pasivolioti pamiršus visas negandas.

Bet šis įrašas yra ne apie mano norus išsimaudyti sniege. Šiandien susimąsčiau, kada ateina laikas palikti namus ir pradėti gyventi savo gyvenimą? Knygos tokio atsakymo neduoda, tėvai irgi nėra linkę (dažniausiai) tau pasakyti: “Ei, vaikeli, gal jau susirask darbą ir leisk mums dar pagyventi dėl savęs”. Ir kiekvienam žmogui biologinis laikrodis tiksi skirtingai.

Man, gyvenančiai šiame pasaulyje dvidešimt metų, tenka jau pažinti suaugusio žmogaus gyvenimą. Žinoma, dar pirštais laikausi įsikabinusi tėvų, nenoriu taip greitai paleisti. Juk iš tikrųjų yra taip gera, kai nereikia galvoti, ar turėsiu pinigų šį mėnesį susimokėti už kambario nuomą, elektrą, dujas. Ar apskritai turėsiu ką valgyti. Visada viskas būdavo paruošta ir patiekta tėvų. O dabar pačiai tenka tai padaryti.

Bet tai aš pradėjau daryti savo noru, be jokių užslėptų pykčių ir graudžių ašarų. Aš noriu, kad mano tėvai, kurie augino ir rūpinosi manimi 18 metų, pagaliau galėtų gyventi tik dėl savęs. Nenoriu būti jiems našta visą gyvenimą. Juk iš vienos perspektyvos žiūrint, jiems dar yra tiek daug gyvenime dalykų, vertų pamatyti ir pajausti.

Žinoma, čia tik mano požiūris. Kiti vaikai savo tėvus palieka daug vėliau. Ir jie net nesuka galvos, kiek jie tėvams kainuoja. Jie gyvena iš jų kišenės, neieškodami darbo, nes mat jie tam neturi laiko (studijos gi tokios sunkios!). Netiesa! Jeigu turi nors kiek noro gyventi kaip tikras suaugęs žmogus, tu gali padaryti viską: ir studijuoti, ir dirbti, ir susitikti su draugais. Ir juokinga, kai studentai, išvykę studijuoti į kitus miestus kalba, jog jie yra suaugę, nors kažkodėl kas savaitgalį lekia į kiaurą parą atvirus gimtus namus ir nuolankiai priima pinigus iš tėvų.

Hmm… Tikriausiai nuskambėjau kaip “ale aš suaugusi”. Nenoriu nieko įžeisti, nes visi esame skirtingi. Ir pas visus yra skirtigas suvokimas į visus dalykus. Be to, juk įstatyme nėra amžiaus cenzo, skelbiančio, kada mes privalome save išlaikyti patys. Tai priklauso nuo mūsų pačių. Ir nuo to, kiek mes mylime savo tėvus, davusius mums tiek daug. Aš juos myliu, labai. Ir nenoriu jiems būti akmuo ant galvų.

O dabar geriau pabėgsiu mintimis į tolimus Lietuvos miškus. Su termosu arbatos rankoje maudysiuos rudeniškuose lapuose ar baltame sniegelyje…

(Ne)suaugusi Ieva.

P.S. Aš kaip visada sakau ir galiu tai patvirtinti, jog tam, kad pasiektum ar gautum ką nors, svarbiausia labai labai to norėti. Nieko nėra neįmanoma. Nebent pingvinams pradėti skraidyti. Bet čia kita istorija…

Rodyk draugams

Rudenėja

Ilgai čia nieko nerašiau. Keista. Norėčiau pameluoti, kad buvau beviltiškai užsiėmusi įvairiais dalykais, bet tai būtų visiška neteisybė. Jeigu ko nori, visada tam galima atrasti laiko.

Taigi grįžau į UK. Gyvenimas vėl lekia savu keliu. Darbas, mokslai, darbas, mokslai. Bet nieko. Kuo labiau esu užsiėmusi, tuo labiau neskaičiuoju savo liūdesio. Ir neliūdžiu! Nebent kartais.

Bet vis dėlto kokie mes esame nuo visko priklausomi. Nori pagyventi, turi turėti pinigų. Nori pinigų, turi dirbti. Tas nesustojantis apytakos ratas, tas judėjimas, įsukantis į bemieges naktis ir dienas su kavos puodeliu rankose. Ir viskas tik dėl (ne)priklausomybės.

Ir man kasryt vis atrodo žadintuvui skambtelėjus, jog nebesikelsiu iš lovos, liksiu čia amžinai. Bet priklausomybės šaukia. Ir galvoje sukasi tiek daug minčių, kad vos spėju jas sugaudyti ir surikiuoti pagal svarbą. Bet koks nuostabus būna rezultatas šios priklausomybės! Tu esi NEpriklausomas nuo kitų žmonių, nes pats save išsilaikai. Tu neskandini savęs melancholijoje ir bjauriai nykiose minčių tankmėse. Žavu! Nors kartu ir graudu. Kartais pagalvoju, kas yra geriau (jei laikytume, jog tai turi nors šiek tiek pliusų): priklausyti nuo žmonių ar priklausyti nuo materialinių dalykų? Ar šis, ar anas uždeda tau metalinį antsnukį, priverčiantį pamiršti žibučių kvapą miške.

O dabar jau rudenėja. Jau atėjo būro darbas pasiruošti žiemos rūpesčiams. Ir vienatvei. Ką gi, kol dirbsiu ir būsiu užsiėmusi, nepajausiu tų rūpesčių.

Ir medžiai begėdžiai jau puola apsinuoginti. Tas gelsvas atspalvis šviesią dieną yra toks subtiliai romantiškas. Šaukte šaukia išbėgti į lauką ir maudytis pageltusių lapų kalnuose.

Gera ir ramu.

Rudens Ieva.

Rodyk draugams