BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie kelis pliaukštelėjimus…

Pasenęs pasenusio nesupranta. Duona su pelėsiu šiandien ant stalo atstojo tris kebabus. Nežinau kaip čia geriau dabar daryti: rašyti pačiai savo gyvenimą, ar duoti intelektualesniam atlikti šį darbą.

Kartais visos idėjos tiesiog nusėda ant netikros odos sofos ir spokso į neįjungtą televizoriaus ekraną. Pultas per toli, geriau palaukti, kol kas eis pro šalį ir paduos. Nežinau, ar čia visiems tie proto nušvytimai vyksta tiktai rytiniame duše. Paskui gaunu rėkti, kad stoviu po bėgančiu vandeniu pusvalandį. Pasijaučiu kaip vaikas, netyčia sudaužęs brangią mamos vazą beplaudamas grindis, nes ji per darbą laiko nebeturi niekam. Kartais paslauga tampa neblogu vožtelėjimu per galvą…

Tai va, net nežinau, kaip čia man dabar interpretuoti mano partnerio žodžius. Viename iš rytinių dušų apšviesta idėjų ir svajonių, pagalvojau, kas būtų, ji man pasiūlytų patį pačiausią darbą mano gimtoje šalyje. Greitai mano rytinis entuziazmas buvo nuleistas klozete, gavau barti, ko aš gadinu nuotaiką žmogui su savo klausimais, ar jis kraustytųsi su manimi, jei taip atsitiktų… Maloniai plekštelėjo per skruostą mano svajonėms.

Kartais susimąstau, kam mes ieškome antros pusės, jei patys sugebame savimi pasirūpinti kuo puikiausiai. Kam ji yra reikalinga, jei daugiau ima, nei duoda.

Bet aš čia tikrai ne apie meilę noriu kalbėti. Paskutiniu metu bandžiau kažkiek rašyti savo gyvenimą. Ne todėl, kad turėčiau kažką pasakyti, bet todėl, kad šis veiksmas sukelia gana patenkinantį atoveiksmį. Tikriausiai, jei tai būtų viena esių turėjau rašyti universitete, galėčiau didžiuotis išlaikymu. Kartais juk ne rezultatas yra svarbu ir parodo mūsų išmonę; kartais tikrintojai tiesiog ne taip supranta tavo idėją.

Menas tai yra kaip pokalbis telefonu su mažai pažįstamu žmogumi. Pirmas sekundes tu pasijauti nejaukiai, jei įsivyrauja nemaloni tyla, bet kitą akimirką tavo smegenys perduoda žinią gelbėtis iš situacijos, ir tu staiga pradeda kalbėti sutrikdydamas tylą. Gal ir ne prasmingas pokalbis bus, bet bent jau tylos nebus.

Bet geriau apie tylą nekalbėti, nes ji yra tikrų tikriausia vertybė, kai turi mažametį vaiką. Visiškai pritariu nuomonei, kad motinyste yra džiaugiamasi, kai vaikas miega. Tada gali sau ramiai išsivirti kavos ir prisėsti prie kompiuterio dėliodama mintis ir mąstydama apie ateities planus.

Nors pati nelabai sugebu įtilpti į motinystės rėmus. Kiekvieną kartą, kai einu su mažyliu į vaikų grupeles, kitos mamos kažkaip sugeba mane ignoruoti. Kodėl? Ar aš nesu viena jų? Gal per daug mano smegenys gavo nesveikų riebalų? Juk kavos su sviestu negeriu! Paskutinį kartą, kai pabandžiau pasisakyti nuomonę apie žindymą viename mamyčių internetiniame forume, sakydama, kad mamytės su naujagimiais neturėtų tiek daug kankintis ir bandyti valgyti beveik viską, tik saikingai, nes vaikiukai dažniausiai pripranta, buvau užbombarduota (čia gražiai išsireiškiant) sveiką gyvenseną palaikančių kelių super mamyčių, kurios man pradėjo kišti gilyn savo nuomonę taip, kad tikrai norėjosi jas apvemti. Gaila, kad ten tik virtuali erdvė buvo, o kompiuterio ekrano pagailo, nes pačiai būtų tekę valyti. Tiesiog pasidaviau ir daugiau nebeskaičiau jokių pokalbių.

Kodėl dauguma propoguojančių sveiką mitybą yra tokie kategoriški ir priešiški visoms kitoms nuomonėms? Toks jausmas, kad pasakius tokią mintį, kaip ‘’su saiku”, jie tau akis iškapos kaip vanagai dykiame slėnyje pamatę dvėselieną. Praeitą savaitę gatvėje vegetarai ir veganai protestavo prieš mėsainių užkandinę, mat jie neturi jokių vegetariškų patiekalų savo meniu. Bet kodėl tada mėsos mylėtojai nepuola vegetariškų restoranų ir nestreikuoja, kad šie diskriminuoją jų pasirinkimą?

Toks jausmas, kad žvėrienos atsisakę, patys sužvėrėjame. Aš pati buvau vegetare kokius dvejus metus, nes paauglystėje nepatiko mamos kiaulienos kepsniai (vienas iš tų hormoninių streikų), ir tikrai gerbiu kiekvieną individą ir jo pasirinkimą. Tik nevaidinkime super vyrų ir moterų ir taip priešiškoje visuomenėje.

Gyvenkime taikiai, kaip yra sakoma…

Ieva, bandanti rašyti gyvenimą pirmyn.

Patiko (1)

Rodyk draugams

1 komentaras to “Apie kelis pliaukštelėjimus…”

  1. Lapkritis 6th, 2015 | 21:19

    Įdomiai rašai :)

Rašyk komentarą