BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

“Visuomenėje gyvenantys žmonės išmoko veidrodžiuose save matyti tokius, kokie atrodo draugams” (Sartre J. P.)

Kovas jau pasibaigė. Kova vis dar tęsiasi. Ne tik pasaulyje su išprotėjusiais rusais, bet ir manyje. Pavasarėja, atsidūstu. Saulė smagiai išlenda dienomis maloniai šildydama mano perbalusią odą. Tikiuosi, kad angliškas lietus jau tolyje.

Turiu šiek tiek nenumatytų pakitimų mano gyvenime ir įtemptą laiko grafiką. Atrodo, kiekviena diena vienoda, bet kartu bandau džiaugtis šia rutina, nes žinau, kad išskrisiu į kiek kitokią orbitą.

Bet užtenka man skraidyti savo svajonėse. Reikia darbus atlikti, žemę apsėti, kad derliaus būtų rudenį. Ir nėra taip paprasta žemę dirbti po tokių liūčių.

Palauk, neskubėk, tyliai šnibžda valiūkiškas balsas. Ar žinai, kur mes esame? Tarp mirties ir atgimimo. Ir tai ne sapnas, tai nereali tikrovė, kuri panardina mus į muilu kvepiantį vandenį ir bando nuprausti. Bet panagės vis dar lieka pajuodusios. Nuo šliaužiojimo per dirvą beieškant sliekų.

Pameškerioti ruošiamės. Dvidešimt septyni, ištaria mergina. Aš kambaryje prie lovos. Staiga senelis įėina: Dvidešimt aštuoni, ir atsigula ant lovos. Ach tie sapnai! Jie bando mane išvesti iš blaivaus supratimo ribų. Vis skaičiuoju ir skaičiuoju, o laimės nesugebu įpirkti… Dvidešimt devyni.

Pabundu ir plačiai atmerktomis akimis stebiu lubas. Ta pati kreminė spalva…

Niekas nesikeičia čia, tik mano tylus vilties ieškojimas po dirvas. Gal kas nušvis ir pagausiu savo blykstelėjimą. Ar tik saulės zuikučiai nebando manės apgauti, sunerimstu.

Pažvelgiu įdėmiai į veidrodį, bet kažko vis sunku įžvelgti atvaizdą jame. Toks nykus ir blankus, susimąstau ir bandau šypsotis.

Ir vis dar nesugebu išbristi iš savo ir plačiomis akimis priimti tai, kas užrašyta ant stendo prieš pat mane. Tavo gimtadienis rytoj, brangioji. Ar tikrai? Dvidešimt trys. Užmerkiu akis.

Ieva, ten kažkur toli.

Patiko (2)

Rodyk draugams

No comments yet. Be the first.

Rašyk komentarą