BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Trumpa apraiška

Būti kūrybingam ar kurti buvimą? Kartais pasijaučiu visiškoje nebūtyje, kai bandau suvokti savo tikslus. Jaučiuosi užsnūdusi ant savo rūpesčių ir palikusi ambicijas rūdyti nevilties šulinyje. Tolimas klevas jau sensta. Tie lapai net ir pavasarį geltonokai žaliuoja. Keičiasi tonai. Ne tik kalbėjimo, bet ir rašymo. Keičiasi požiūriai ir į aplinkos dėsnius. Ar tu esi dar tu?

Gal nauja knyga įkvėps šiek tiek vilties panerti į beatodairišką kūrybingumo vandenyną. Bet kad ta knyga parašyta prasčiau nei kasdienis bulvarinis skaitalas internete. Ar galima dar rasti vilties minčių akistatose? Panika kyla, kai išmaniojo telefono nebegali rasti, bet kai pameti gebėjimą bendrauti viešumoje, to net nepastebi. Ar tik ne mano galva apsisuko trijų šimtų šešiasdešimties laipsnių kampu?

Man tik norisi juoktis iš visų. Bet dar labiau iš savęs. O gal geriau verkti. Kažkaip romantizmas sužydėjo mano darželyje. Vis labiau atrodo, kad praeitis buvo įdomesnė ir labiau įkvepianti. O gal tai išeiviškas stilius — namuose žolė žalesnė, bet geriau gyvensiu dervoje ir spjaudysiuosi ugnimi. Nėra ko čia pūsti nosies… Mano nosis ir taip vizualiai per didelė, po velnių.

Kažkas nuodija mano pasirinkimus ir tai tikrai ne išoriniai faktoriai.

Jis tave tyliai stebi… Ten po šienu. Atsisuk ir nusišypsok nepatogia išraiška. Rask daugiau sinonimų savo gyvenimo istorijoje.

Pasinerk į detektyvines tragikomedijas ir ironiškai žvelk į kiekvieną pakelės akmenį. Gal vis dėlto rasi gintarų karalystę, ir geltonakis žaltys pasirodys esantis supratingas kunigaikštis…

Visko gi būna.

Ieva, trumpai nušvitusi.

Rodyk draugams

Apie Strazdą ir monetos mėtymą…

Bet aš žinau. Ar manausi žinanti. Viskas yra pasiekiama gyvenime, tereikia norėti. Pusė yra, dar kitai pusei turiu visą gyvenimą. Pabaiga dar toli, taip toli, kad net negaliu įsivaizduoti kaip ji atrodo. Gal ten mano mėnulis kartais aptemdo vaizduotę ir išmonę? Bet žinau, kad vaizuotė visada ras kelią iš nykios pilkumos. Nesvarbu, kad ir ką dirbsiu ir kiek uždirbsiu, kur gyvensiu, ką valgysiu ar su kuo mylėsiuos.

Ar sustoti, ar toliau eiti… Tris kartus metu monetą ir tik iš ketvirto karto sugebu išmesti skaičių. Penki. Gal čia katė kartais bėgioja ir vis žymi teritoriją mano kieme. Tas kvapas nemaloniai erzina uoslę. Staiga pradedu loti ir urgzti rotveilerio balsu (kad ir koks ten būtų).

- Nelok tu kale! - šaukia man katė atgal.

Atsistoju ant dviejų kojų ir sušoku ritmingą salsą. Sukuosi ratu ir vienas du trys keturi… Jaučiu, kad nebekontroliuoju savo kojų ir greitai liks tik viena galimybė - kristi ant žemės ir išsitiesus bandyti atgauti kvapą. Bet tas kvapas man kažką primena. Ką tik nupjauta žolė? Ar tu jauti, kad vasara mus palieka, ir greitai laukus dominuos šykštus šaltis? Viskas tik jam…

Pasimečiau tarp muzikos ir tų kartkarčių ramaus džiaugsmo. Ar vakaro. Bent vienos valandos. Sapnuoju keistenybes ir vis bandau įteikti laišką, kurio nesugebėjau duoti jau daugiau nei metus. Laikas išeiti iš draugystės rato ir patekti į išbandymų verpetą, nunešiantį į gurmaniškuosius vynuogynus.
Bet kas gi tas gurmanas? Tas, kuris nebijo rodytis visuomenėje, kur ir su kuo brangų Šampaną geria?

Man rodos, esu pati geriausia laiko švaistytoja. Esu viena tų, kurie sako, jog jie yra užsiėmę… laiko skaičiavimu. Bėgu nuo vieno kambario į kitą ir renku trupinius nuo stalo. Diena baigėsi, o trupinių dar likę. Įsivaizduoju esanti ypatinga… Bet po visa ko, kai išgeriu stiklinę (ar stiklainį) vyno, suvokiu, kad mano džiaugsmas yra aptemdytas niūrios realybės, ir tada bandau grąžinti laiką atgal ir žaisti slėpynes tarp gluosnių.

Įkaitusi įkaitė gal? Sėdu į automobilį ir tvirtai suspaudusi vairą, važiuoju link išvažiavimo. Tikiu, kad galiu sukti nesustojusi. Bet nesugebu. Gal paklydau? Turėčiau galėčiau, bet ko norėčiau? Būti pavyzdžiu kitiems ar tapti savo pačios šešėliu? Vienui viena…

Kartais norėčiau ir rėkti, ir juoktis, net nežinau. Tas pats per tą patį. Tu susipyksti su tuo, kuriuo turėtum būti geriausi draugai. Tik tu kaltini kitus ir manaisi esi nepakaltinama. Ar aš vis dar guliu ant žolės? Treji metai iššvaistyti tikslo siekimui, o ketvirti suvokimui, kad nepasieksiu. Sėdžiu lauke and lūžtančios kėdės, ir galvoju, kada mano sėdimoji įstrigs skylėje. Stebiu dviejų kvadratinių metrų peizažą ir manausi esanti nacionaliniame parke.

Pieštukas nepiešia, rašiklis nerašo. Negaliu pasakyti, ar tai rašalas baigėsi, ar nebemoku rašyti. Ir vėl ir vėl ir vėl… Užblokavau savo sąžinę ir paleidau pakvaišusį nepasitikėjimą. Bet ta blogąja prasme…

Išgelbėkit mane iš šio sąstingio ir suteikite antrąjį kvėpavimą… Esu pačios savo kalinė. Užspaudžiau savo veržlumą po varine spyna ir išjungiau šviesą. Aš - tas stradas giesmininkas, tris kartus nutūpęs ant tos pačios šakos ir ieškantis polėkio vėl skristi ir čiulbėti.

Pakviesk man kunigą paskutiniam patepimui, sukuždu į telefono ragelį ir palieku paskutines mintis sąstingiui.

Kažkaip visai maloniai šiandien lyja…

Ieva, atsisveikinanti su vasara.

Rodyk draugams

Apie savivertę, kūrybą ir smuikavimą…

Kaip sakoma, nežinau, kur mane laikas nuves, ar iš kurio šulinio reikės gerti vandenį ateityje, bet karas nėra pralaimėtas, kol dar gali matyti ir mąstyti. Šiuo atveju, kariauju su savimi. Turiu negalią - po daugelio metų atsidūriau bukame kampe. Grįžau į savo akmens amžių. Negaliu rašyti, o tai, ką parašau, skamba lyg gročiau smuiku. Aš niekada juo negrojau.

Dauguma įkvepiančių akimirkų duše buvo pamirštos , o mintys apie išsvajotą laisvę nuvedė link kambario, kuriame buvau užrakinta metaline spyna, o raktas išmestas į pelkę. Lėtai skendo mano viltys…

Trejus metus bandžiau išmokti gyventi normalų gyvenimą, o ketvirtus suvokiau, kad netinku man išpjautiems rėmams. Jų spalva verčia mane išnykti peizaže ir tapti nereikšminga jo dalimi. Esu savo paties šešėlis. Praradau tūkstantį ir vieną savo svajonių dėl to, kad norėjau ištiesinti Pizos bokštą.

Ne, mielas kompiuteri, aš tavęs nieko nenoriu paklausti. Ir tikrai neklausčiu apie eismą vairuodama. Nesu kamikadzė. Aš žinau, kad tau reikia artimo draugo labiau nei man. Vis klausi manęs kairiame kampe, ar neturiu klausimų… Norėčiau, kad gyvenimas būtų susistemintas į algoritmus ir formules. Turi problemą, ”pagooglini” (čia ne apie keistus spuogus ar hemarojų kalbu, kur tikrai ne vienas mūsų atsakymų apie ligas ieškojo interneto platybėse) ir tau naršyklė pasako, kur labiausiai tinki dirbti ir automatiškai paskiria interviu.

Dažnas skundžiasi užkietėjusiais viduriais šiais laikais. Galima surūkyti ryte cigaretę ar išgerti kavos, bet po visko - darbo interviu ar vairavimo pamokos suveiks geriau nei ricina. Taigi neišsenkantys iššūkiai gerai ir mūsų protui ir savijautai, ar ne? Reikia daugiau tualetinio popieriaus nusipirkti…

Tik stresas sendina labiau nei alkoholis. Tad, jei vaikas neklauso, išgerk. Tik kokia prasmė gyventi svetimoje šalyje, jei neturi draugų vakarais susitikti ir nueiti į barą?

Tebūna palaiminti laisvadieniai, kai turi dirbti darbus už kuriuos tau niekas nemoka. Arba darbadieniai, kur vis tiek niekas nemoka. Miegu ant šeriais nukloto čiužinio. Visą naktį vartausi ir kasausi, o dieną svajoju grįžti atgal į lovą.

Jaučiu nenumaldomą norą išsimiegoti, nusimaudyti ir pagaliau nusilakuoti nagus. Tik kažkodėl, kai tai darau, rankos dreba ir lakas liejasi laisvai ant kilimo. Galų gale, apsimetu, kad propoguoju natūralų grožį ir slapta nuperku kilimą uždengti laku nulietą dangą.

Ilgai dvejojau, kas man atsitiko. Paparastai daug rašiau, bet jau pusę metų geriau lyginu rūbus nei sėdžiu prie kompiuterio ir renku pilnavertiškus sakinius. Atėjo laikas keisti antrąją pusę. Ar gyvenamąją vietą.Tik šįkart su dirbamos žemės sklypu, kad galėčiau auginti vaisius ir daržoves. Bent suvalgyti galėsiu ir sutaupysiu pusę savo mėnesinio atlyginimo. Gėles skinti iš svetimų daržų naktimis galiu, jei reikės progai.

Ieva, besiruošianti į gėlių medžioklę.
P.S. Gyvenimo pamoka nr 1: Mėgsti sportuoti? Tau didžiausią malonumą suteikia nuolatinis maratonas pirmyn atgal ar modernioji formulė ”ištiesk ranką, kai suki iš pašalinės gatvės, net neklausdamas ar vairuotojas nori tave praleisti”? Laikas įsigyti automobilį su automatine pavara, nes gali užgesti įkalnėje su rankine.

Gyvenimo pamoka nr. 2: Vieno išmaniojo telefono ekranas sudužo, o kito - pusiau atsiklijavo? Pamiršk Facebook paskalas ir grįžk prie pramanytų romanų knygose. Ne tau, Ieva, technologijomis ”pripompuoti” išmanieji telefonai…

Rodyk draugams

Ką šiandien rengtis?

Dažniausias klausimas rytais po dvidešimties minučių dušo.

Aš parbėgsiu namo basomis, kai pabaigsiu puodelį angliškos arbatos su šlakeliu pieno. O kodėl basomis? Bus daugiau dėmesio. Visi tik ir leidžia pinigus prabangiems batams, o aš vis nesugebu nusipirkti naujų žieminių. Seniems jau daugiau nei penkeri metai, bet, kad vis neprisiverčiu pasimatuoti naujų… Tas pats buvo ir su striuke. Jai jau daugiau nei penkeri metai, ir vis nesugebu naujos nusipirkti. Vis kažkas neįtinka, arba per brangu.

Bet kam tie rūbai ir puošnūs batai, jei galvą suka idėjų lavina… Užmerkiu akis. Autobusas šiandien gana pilnas. Dar penkios stotelės ir būsiu vietoje. Gana darganota diena šiandien. Nelabai norėjau kur eiti, bet, kad taip išėjo, jog pasimatymas po ilgų metų besiblaškymų laukia. Įlipa senutė su lazda ir dairosi, kur atsisėti. Vaikinas, žiaumojantis kramtomą gumą, dairosi pro langą bandydamas apžergti visą pasaulį ir pajodinėti bent minutę. Atsistoju ir užleidžiu senutę. Ji pasižiūri į mane ir nieko nesakiusi atsisėda. Kažkam šiandien nėra linksmiausia diena… Slapta nužvelgiu senučiukę. Juoda apranga ir skara… Taip taip, juk čia yra laidojimo rūmai. Užuojauta…

Ūžesys pro langą pažadina mane nuo minčių tėkmės. Pažvelgiu pro langą — šiukšles šiandien renka… Vis dar pusnuogė stoviu prie spintos ir krapštau galvą, ką čia apsirengti. Kiekvieno individo bėda — spintoje trys dešimtys rūbų, o nešiojamų tik vienetai. Norėjau praeitą savaitę duoti šiek tiek rūbų labdarai, bet pražiopsojau surinkimo dieną, tai taip ir pasiliko mano penkmetiniai rūbai dar vienam gimtadieniui.

Prisiminiau savo paskutinį gimtadienį. Nei jubiliejus, nei šventė. Tik verkti norėjosi (patiksilinsiu — verkiau ir verkiau gniauždama pagalvę). O kodėl? Pati net nežinau. Kartais mano moteriškumas išlenda ir prakiurusio maišo. Bandžiau susiūti, bet kad kinietiškos adatos iš prekybcentrio vis linko… Pasidaviau… Įsipyliau raudono vyno ir galvojau apie ateities planus.

Prisimenu, kai verkdavau, kai mokykloje reikėdavo parašyti interpretaciją trijų šimtų žodžių. Universitete verkdavau, kai reikėdavo parašyti esę kelių tūkstančių žodžių. Dabar verkiu, kad įvėpimo nebeturiu. Uždaras ratas, atsidūstu. Gaila, kad esu viena iš tų milijono nelaimėlių, kurie vis bando užsidirbti iš jų kūrybiškumo. Gal geriau jau atidengti kojas ir krūtis, stoti prieš kamerą (ar išmanųjį teleforną) ir viešinti nuotraukas socialiniuose tinkluose… Bent jau dėmesio sulaukčiau, tikriausiai nelabai, nes neturiu ką parodyti. Kas į mane žiūrėtų su penkiamečiais rūbais. Senukai, Jūs…

Eisiu ieškoti tiesos Altorių šešėlyje. Gal ponas Liudas turi kokių pasiūlymų mano beviltiškumui?

Galop nusprendžiu apsivilti tuos pačius džinsus ir markinėlius, kuriuos ir vakar vilkėjau.

Ieva, ieškanti įkvėpimo.

P.S. Kartą manęs kažkas paklausė, ar prašysiu angliškos pilietybės, nes greitai bus penkeri metai, kaip aš čia gyvenu. Juokiausi susirietusi, net šonkauliai braškėjo. Aš net savo lietuviškos pavardės už nieką nekeisčiau… Visur gerai, bet namie geriausia. Kad ir kur jie būtų, kad ir kas juose belauktų.

Rodyk draugams

Sausis, arba laukiu pavasario

Nejučia prisiminiau paskutinį vakarą Lietuvoje prieš pirmą kartą išskrendant į Angliją. Man tada buvo devyniolika. Mėlynas lagaminas iš Maximos, kuris, tiesą sakant, vis dar tarnauja šiandien, jau supakuotas ir paruoštas kelionei. Sėdim su sese kambaryje ir šnekučiuojamės besiklausydamos senų dainų. Užgroja viena liūdnoka ir pradedame verkti. Tada juoktis braukdamos ašaras…

Keista dabar prisiminus tokį momentą. Kartu užgimsta troškimas sugrįžti atgal į šį prisiminimą ir išgyventi dar kartą. Ir dar kartą. Arba tiesiog sugrįžti namo ir pabūti vaiku be rūpesčių. Tesijaudinti dėl pažymių mokykloje. Kas rytą grūstis autobuse, rašyti žinutę „Važiuoju“ draugei, o tada laukti jos prie mokyklos.

Kiekviena akimirka atrodo tokia banali, bet po metų ji tampa išpuoselėtu prisiminimu. Sugrįžk, mano nekaltas džiaugsme, šaukia mano širdis. Ar tik nepasislėpei gūdžiame miške, kur lapė rusvoji kartas nuo karto užklysta?

Dažnai noriu sau trenkti į veidą, kad esu labai prasta kalbėtoja ir dar prastesnė jausmų reiškėja. Seniai uždariau savo vaikišką šypseną su dešimčia spynų ir nebeatsimenu, kur palikau raktus.

O gal tiesiog pasiilgau šeimos ir namų… jie atrodo taip toli, kad net nebežinau, kada įstengsiu grįžti. Nebenoriu kalbėti angliškai. Tai lyg savęs kankinimas. Pakeisk kalbą ir paslėpk savo tikrąjį veidą po nuoširdžios ironijos kauke.

Nesuprantu, ar čia žiema man tokia sunki, ar mano bagažas varo mane iš proto. Juk turėčiau būti laiminga ir žydinti iš palaimos, o dabar tejaučiu šaltį ir neapykantą sau.

Tikriausiai užrakinus darboholiką į namuose ir liepus laukti ir ilsėtis, jis tavęs nesuprastų, nes pas jį žodyne nėra tokio žodžio kaip „poilsis“. Tas pats būtų laukinį katiną pabandyti uždaryti narve. Ir be veido liktum.

O aš dabar rymoju prie lango ir stebiu temstantį dangų. Rytoj nauja diena, geriau pradėti rašyti kokį romaną, šypteliu, nes be pavasario nelabai ką galėsiu padaryti…

Kas žino, gal po metų aš žvelgsiu į save atgal ir galvosiu, jog mano laikas buvo neįkainojamas ir pilnas prasmės. O dabar tegaliu atsidūsti ir gaudyti žvaigždes danguje. Arba nusipirkti loterijos bilietą. Pinigai kartais irgi turi vertę. Pavyzdžiui, būtų visai malonu pakeliauti po pasaulį su fotoaparatu, užrašų knyga ir tušinuku. Gal dviem, dėl visa ko, kad vienam rašalas baigtųsi.

Ieva, laukianti pavasario.

Rodyk draugams

Ištrauka iš tikrų ir susapnuotų atsiminimų

Jis stovėjo užuovėjoje ir mojavo man, kad prieičiau. Vakar tik grįžau į savo gimtąjį miestelį, ir iškart teko susidurti su tuo, nuo ko pabėgau į svečią šalį. Pamojavau atgal ir atsidususi priėjau prie jo.

—Kaip manai, kodėl rožės yra skirtingų spalvų? — mostelėjo ranka link rožių darželio.

— Taigi skirtingos rūšys. O kodėl žmonės būna ir baltaodžiai ir juodaodžiai? — pašaipiai žvilgtelėjau į jį.

— Tai kad anie niekaip nuo saulės negali pasislėpti, juodieji. Padegę kiek.

Sutrikau nuo jo tokio tiesmukiško atsakymo ir jau norėjau eiti namo, kai jis pagriebė mane už rankos ir pabučiavo į lūpas.

— Pasiilgau tavęs, — jis sušnibždėjo.

Nieko neasakiusi nusisukau ir nužingsniavau. Tiek kartų meldžiau jo ištarti šiuos žodžius man, kad dabar, kai tai išsipildė, suvokiau, kad mano noro išsipildymas nė kiek man nepakėlė ūpo.

Šiandien laidoja mano senelį. Praleidusi kelias dienas prie jo kūno šarvojimo salėje, nusprendžiau išeiti kelioms minutėms gryno oro, kol kiti gedintys nuėjo į mišias.

Atsisėdau prie senelio sodinto gluosnio ir pažvelgiau į dangų. Prisimenu, kai senelis pasakodavo istorijas apie pokario laikus ir lėktuvus, skrodžiančius dangų naktimis. Ar šiandien vokiečiai vėl bandys pulti rusus? O gal Hitleris žvelgia kiek toliau? Geriau palikti tai karo ekspertams. Daug nuansų būdavo karo periodu, viskas buvo kruopčiai suplanuojama. Kiekviena menka klaida kainuodavo šimto žmonių gyvybes. Nors tai nelabai rūpėjo Rytų ir Vakarų galvoms, čia mes, mužikai, drebėdavome rūsiuose, kol lėktuvai atakuodavo mūsų žemę.

Bet dabar ne karo metas, dabar vidurvasaris. Žolė kiek aukštoka darosi. Niekas per laidotuvių rūpesčius neturėjo laiko prižiūrėti gamtos. Numirė jos dvasia kartu su senelio taikiu noru ja rūpintis. Visai kaip ir jo katinas. Teko jį užmigdyti, nes nebebuvo kam jį prižiūrėti be senelio.

Pastebiu tolyje artėjančią juodą mašiną. Įsuka į mūsų kiemą. Išlipa senyva moteris ir nueina tiesiai į namą, kur mano senelis pašarvotas. Įdėmiai nužvelgiu jos grakščią eiseną. Atrodo, lyg užsienyje pabuvusi. Įdomu, ką ji čia veikia šiaime ištuštėjusiame kaime…

Atsistoju ir nueinu į namą. Moteris atsisėdusi po dešinę prie senelio karsto tyliai žvelgia į jo išbalusį be emocijų veidą.

— Žinai, miręs ar gyvas, jis niekada nerodė per daug emocijų. Atrodo, jog jis vis dar miega ir bet kurią akimirką pabus, — nusišypso moteriškė ir pažvelgia į mane.

— Jūs pažinojote mano senelį?

— Aš daug ką pažįstu. Vis tenka keliauti nuo vienos vietos į kitą.

Ji atsistoja ir išjungia raudas, dvi dienas skambėjusias per magnetofoną. Apsisuka ir prisėda prie seno pianino ir pradeda groti džiazą.

Aš stoviu kiek sutrikusi ir mąstau, ką jai pasakyti. Prieinu prie senelio ir pažvelgiu į jo ramų veidą.

— Dievinu pianino skambesį, — ji šūkteli iškilmingai ir linkteli galva link manęs, — Tu moki groti, Ieva?

— Tikriausiai „Du Gaidelius“ ir sugebėčiau vienu pirštu sugroti, — šypteliu ir prieinu prie jos.

— Dievinu pianino skambesį, toks melancholiškai saldus. Ir tiek daug prisiminimų sukelia…

Užmerkiau akis ir pasinėriau į pianino skambesį. Alkoholio dleksmas šveniai pakutena mano nosį. Atmerkiu akis. Pustuštis baras. Pavieniai žmonės sėdi prie stalų ir gurkšnoja kas ką. Vienas geria jau ketvirtą viskį su ledais, kitas vis dar siurbčioja bokalą alaus.

Moteris juoda suknele groja nusisukusi pianinu ramią melodiją. Prieinu prie vieno vyro su raudono vyno taure.

— Kiek kartų tau tektų sudvejoti, jei pasiūlyčiau stiklinę vyno? — linkteli man galva.
Prisėdu prie jo ir pažvelgiu į jo veidą. Padavėja atneša taurę vyno ir nueina.

— Išgerkim, Ieva, šiandien už mūsų valiūkišką jaunystę. Už tai, kad be jokio vargo galėtume švaistyti pinigus vynui ir negalvoti apie rytojų.

Pakeliu taurę ir guršteliu vyno. Aitrus jo skonis lėtai nubėga mano stemple ir sušildo mano kūną. Žvilgteliu į moterį, grojančią pianinu. Jos liauna nugara tiesi kaip styga. Ji nustoja groti, atsidūsta ir vėl įninka į dabar kiek linksmesnes gaidas.

— Nelabai yra ką švęsti šiandien, seneli, — pažvelgiu į jį.

— Kiekviena diena yra lyg šventė ir kiekvienas nutikimas mums atneša malonumo ir pasitenkinimo. Viskas tikį gera. Kaip ir rudenį klevai nugeltonuoja ir apmiršta tam, kad pavasarį atgimtų su dar didesne jėga.
Išgeriu dar vyno. Malonus svaigulys pasiekia mano mintis.

— O aš galvoju, kad klevai gražesni būna rudenį. Tokie melancholiški ir ramūs, — gurkšteliu dar vyno ir prededu trypčioti koja į ritmą. — Kaip norėčiau groti pianinu…

— Tai grok, kas draudžia, — mesteli jis ir pabaigia savo vyno stiklinę.

— Pirštai sustingę, per vėlu groti…

— Pasiteisinimai, pasiteisinimai. Jei tu įdėsi savo širdį į savo tikslą, pamatysi, kai vieną dieną grosi taip gerai, kaip ji.

Senelis atsistoja ir nueina prie moters, grojančios pianinu. Prisėda šalia jos ir išsitraukęs cigaretę, giliai užsirūko.

Užmerkiu akis ir klausau kiek mažorinės melodijos. Nejučia nusišypsau. Ar tik ji ne ta pati, kurią grojo per mano draugės vestuves vienas muzikantas? Per jas sugebėjau tiek daug vyno išgerti, kad net torto nebereikėjo. O aš juk be saldėsio po vakarienės kaip kareivis be ginklo.

Moteris nustoja groti. Atmerkiu akis.

— Galėtum ir nesustoti, — atsiremiu į jos pečius.

— Tuoj mišios baigsis, konservatorių gąsdinti nenoriu, — šypteli ji ir atsistoja.
Priėjusi prie senelio karsto, pabučiuoja jį į kaktą ir atsisuka į mane.

— Man jau laikas eiti, Ieva, — ji pasiima rankinę ir sustojusi tarpduryje atsisuka į mane, — Ar atsimeni, kai mes lakstydavome laukais dar vaikai būdami ir karstydavomės po medžius be jokios baimės susižeisti?

Geriau gyvenk tokiu pojūčiu dabar, ir pamatysi, kad gyvenimas tėra mylimiausių ledų laižymas.

Ji šypteli man ir įsėdusi į mašiną pamojavusi nuvažiuoja. Tolyje dar blyksi juodas taškas, o iš kitos pusės jau pareina palyda iš bažnyčios.

O man šypsotis kažko norisi…

Rodyk draugams

“Visuomenėje gyvenantys žmonės išmoko veidrodžiuose save matyti tokius, kokie atrodo draugams” (Sartre J. P.)

Kovas jau pasibaigė. Kova vis dar tęsiasi. Ne tik pasaulyje su išprotėjusiais rusais, bet ir manyje. Pavasarėja, atsidūstu. Saulė smagiai išlenda dienomis maloniai šildydama mano perbalusią odą. Tikiuosi, kad angliškas lietus jau tolyje.

Turiu šiek tiek nenumatytų pakitimų mano gyvenime ir įtemptą laiko grafiką. Atrodo, kiekviena diena vienoda, bet kartu bandau džiaugtis šia rutina, nes žinau, kad išskrisiu į kiek kitokią orbitą.

Bet užtenka man skraidyti savo svajonėse. Reikia darbus atlikti, žemę apsėti, kad derliaus būtų rudenį. Ir nėra taip paprasta žemę dirbti po tokių liūčių.

Palauk, neskubėk, tyliai šnibžda valiūkiškas balsas. Ar žinai, kur mes esame? Tarp mirties ir atgimimo. Ir tai ne sapnas, tai nereali tikrovė, kuri panardina mus į muilu kvepiantį vandenį ir bando nuprausti. Bet panagės vis dar lieka pajuodusios. Nuo šliaužiojimo per dirvą beieškant sliekų.

Pameškerioti ruošiamės. Dvidešimt septyni, ištaria mergina. Aš kambaryje prie lovos. Staiga senelis įėina: Dvidešimt aštuoni, ir atsigula ant lovos. Ach tie sapnai! Jie bando mane išvesti iš blaivaus supratimo ribų. Vis skaičiuoju ir skaičiuoju, o laimės nesugebu įpirkti… Dvidešimt devyni.

Pabundu ir plačiai atmerktomis akimis stebiu lubas. Ta pati kreminė spalva…

Niekas nesikeičia čia, tik mano tylus vilties ieškojimas po dirvas. Gal kas nušvis ir pagausiu savo blykstelėjimą. Ar tik saulės zuikučiai nebando manės apgauti, sunerimstu.

Pažvelgiu įdėmiai į veidrodį, bet kažko vis sunku įžvelgti atvaizdą jame. Toks nykus ir blankus, susimąstau ir bandau šypsotis.

Ir vis dar nesugebu išbristi iš savo ir plačiomis akimis priimti tai, kas užrašyta ant stendo prieš pat mane. Tavo gimtadienis rytoj, brangioji. Ar tikrai? Dvidešimt trys. Užmerkiu akis.

Ieva, ten kažkur toli.

Rodyk draugams

Antras kartas ne toks ir baisus…

Žiūriu pro langą ir laukiu apšvietos. Lyja ir lyja. Anglijoje žmonės dėl vėjo nustojo su skėčiais vaikščioti. Skęstame, vienu žodžiu.

Laukiu tylumos ir ramumo širdyje. Kai tai gaunu, maldauju triukšmo ir chaoso. Noriu būti čia ir ten. Nors ir girdžiu tylius kuždesius gretimame kambaryje trikdančius tylą, jaučiuosi tokia viena.

Esu paties savo kalinė. Išgyvenu savo pačios nykią metamorfozę. Bandau žaisti šachmatus su savimi. Kad bent žinočiau, ką reiškia strateguoti… Mano strategija — eiti tiesiai. Tik kažko vis bloškiuosi į kairę.

Nėra čia ko kaltinti. Mes kuriame savo pačių motyvaciją. Prisimenu Darvino dėsnį — tik stipriausieji vadoje išgyvena. Ir tuo pačiu metu pradedu dvejoti savo sugebėjimais. Pajaučiu nenumaldomą norą bėgti… Bėgti tolyn į neužkariautas svajones ir tylumos pilnus nusivylimus.

Paskutiniu metu kaip išprotėjusi dirbau tai tą, tai aną, ir galop suvokiau, kad nelabai ką nudirbau dėl savęs. Ir jaučiuosi lyg tos aštriauodegės bitės iščiulpė visą mano nektarą. O aš tik tyliu ir mąstau, kiek dar ilgai sugebėsiu išbūti tokioje būsenoje.

Vakar vos nenumiriau užspringusi vynuoge. Geras 3 minutes negalėjau kvėpuoti, nors ir kiek bandžiau. Galvojau, kad čia buvo paskutinioji problema mano gyvenime. Ruošiausi eiti gaudyti vėją. Gerai, kad mano draugas buvo šalia manęs ir išgelbėjo, pati nelabai ką būčiau tesugebėjusi padaryti. Ir tai jau antras kartas jis mane išgelbėjo. Kartą sugebėjau baseine skęsti. Va taip ir būna, kai nenugali baimių.

O jų tikrai yra nesuskaičiuojama galybė mano gyvenime. Bijau pasirinkti klaidingai, bijau išlįsti iš savo saugios zonos. Taip ir gyvenu.

Nieko ypatingo nevyksta, vienu žodžiu.

Ieva.

Rodyk draugams

Naujieji metai, naujos žinios

Lietuvoje yra tiek daug nuostabių, talentingų rašytojų. Būna, kad kartais peržvelgdama “blogerių” darbus, nustembu, kad šioje lietuviškoje žemėje yra pridygę tiek daug talentų, mokančių išreikšti savo nuomones taip subtiliai ir įdomiai. Tik klausimas kartais kyla, ar taip yra dėl to, kad rašo talentingi žmonės, ar dėl to, jog lietuvių kalba yra tokia nuostabi ir skambi…

Apie anglų kalbą to nepasakysi. Neseniai perskaičiau George Orwell esę “England your England”. Įstrigo viena mintis, autoriaus išsakyta apie britus. Jo nuomone, britai yra pati nemeniškiausia ir netalentingiausia mene tauta. Bet ar tik dėl to ne kalta anglų kalba? Man ji atrodo tokia vienoda ir nyki… Nekalbu, kad jie ir neturi to gražaus garso “r” ir kiekvieną žodį taria su lengva intonacija, priverčiančia visą jų sakinį virsti monotonišku burbliavimu. Ei, mate, kaip gyveni? Žinoma, tokie genijai kaip Šekspyras ar Frostas nušvietė kalbą melodingumu. Bet tam reikia didelio talento ir gero supratimo apie žodžių skambesį.

Bet aš kalbėsiu ne apie anglus, su jų dideliais “ego” ir trumpais intelektualių minčių protrūkiais. Šis įrašas yra apie mano nesupratimą. Dažnai įsijungiu paskaityti naujienas Lietuvoje internetiniuose portaluose. Ir dar dažniau tenka nusivilti naujienų rašytojais. Žinoma, paskelbti kriminalus meno nereikia: kas kaip kada kur ir baigta. Bet žinoma, kai jie apipavidalina paskelbtą naujieną apie smurtą šeimoje įkeldami pasauliniai paplitusią nuotrauką, pašiepiančią pirmo pasaulio problemas, nebežinau ar juoktis ar susirūpinti.

Verčiam toliau…

Žinoma, dauguma lietuviškų straipsnių “Kaip būti laimingais?” ar “Pasitikrink, ar jis TIKRAI tave myli” yra tik lietuviškai vertalai iš užsienietiškų tinklalapių. Tik gaila, kad ir tai būna su klaidomis išversta.

Aš pati nesu profesionali rašytoja, iš nepretenduoju kurti straipsnių žinių portaluose. Tik būtų malonu, jog tie, kurie dega noru dirbti tokį darbą, atliktų jį tinkamai. Darbas yra darbas, ir jis turi būti atliktas tinkamai. Įsivaizduokit, kas būtų, jei lėktuvo inžinierius dirbtų atsainiai, ir jūs skraidytumėte kiekvieną kartą su dvejonėmis, ar šiandien jums pasiseks išgyventi ar ne.

Nors naujienų rašymas nėra toks gyvybės reikalaujantis mechanizmas, bet prasti žodžiai ir gramatika žaloja mūsų akis ir smegenis. Negana to, jog internetas ir taip mažina aktyvių ląstelių kiekį smegenyse,  kai neturi galimybės, malonu būtų sekti įvykius lietuviškuose laikrašiuose, apsišviesti lietuviškuose žinių portaluose. Tik, kad ten tamsoka darosi…

O šiaip, linkiu visiems kūrybingų ir prasmingų Naujųjų Arklio metų. Ir telydi šviesa mūsų aptemusius protus link savųjų tikslų.

Ieva, sausinanti savo smegenis prie blogo.

Rodyk draugams

Vakariniai planai ir nauji rytai

Mano planai vakare:

1. Anksti atsikelti
2. Nueiti į miestą ir praleisti šiek tiek laiko gryname ore
3. Studijuoti verslo ypatumus nesibaigiančiuose septyniuose šimtuose puslapių
4. Bandyti rašyti

Rytas. Atsikeliu gana vėlai, jaučiuosi pavargusi. Pradedu vėluoti su visais planais ir tenka išbraukti dalį jų. Pamirštu šypsotis ir pradedu skaičiuoti laiką. Suprantu, jog mano rytinė kava pavirto į popietinę, o septyni šimtai puslapių liko užversti stalo kampe. Pasijaučiu beviltiška.

Pradedu mąstyti apie savo tikslus ir bejėgiškumą juos įgyvendinti. Išeinu į miestą pasižvalgyti. Lyja ir vėjuota. Žmonės slankioja po parduotuves pirkdami kalėdines dovanas. Nusprendžiu apsidairyti pati, ką čia nupirkus artimiesiems. Praleidžiu valandą vaikčiodama po parduotuves ir galop nusiperku naują megztinį SAU. Kad pakelčiau nuotaiką dėl prarasto laiko.

Rytoj laukia nauja diena ir naujos galimybės, nusišypsau ir keliauju namo. Namuose šalta, mėtų arbata niekaip nesugeba pakelti nuotaikos. Jaučiuosi įstrigusi tarp laiko ir savęs pačios.

Diena iš dienos vis tas pats. Ir niekaip nesugebu pakeisti savo egocentriškumo į kažką malonaus ir šildančio. Taurė raudonojo vyno apsvaigina mane, bet kartu priverčia jaustis dar blogiau. Tas pats per tą patį.

Reikia keistis. Reikia pradėti kažką naujo. Bet ką? Mano įkvėpimas tolygiai slenka žemyn, ir galop viduje pradedu pūti. Esu savo pačios kalinė.

Bravo, Ieva, bravo.

Laikas jungti kitą bėgį ir bandyti prisivyti laiką. Arba pakeisti aplinką. Gyvenu pusiau supakuotame kambaryje. Dabar reikia mąstyti pozityviai ir nustoti būti kategoriškai.

Pasijuokimas iš savęs visada praskaidrina nuotaiką. Tik kad juoktis nebėra iš ko.

Duodu sau savaitę kažką pakeisti. Atsibodo angliška nuotaika.

Ieva.

Rodyk draugams

Naujesnis puslapis »