BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Trumpa apraiška

Būti kūrybingam ar kurti buvimą? Kartais pasijaučiu visiškoje nebūtyje, kai bandau suvokti savo tikslus. Jaučiuosi užsnūdusi ant savo rūpesčių ir palikusi ambicijas rūdyti nevilties šulinyje. Tolimas klevas jau sensta. Tie lapai net ir pavasarį geltonokai žaliuoja. Keičiasi tonai. Ne tik kalbėjimo, bet ir rašymo. Keičiasi požiūriai ir į aplinkos dėsnius. Ar tu esi dar tu?

Gal nauja knyga įkvėps šiek tiek vilties panerti į beatodairišką kūrybingumo vandenyną. Bet kad ta knyga parašyta prasčiau nei kasdienis bulvarinis skaitalas internete. Ar galima dar rasti vilties minčių akistatose? Panika kyla, kai išmaniojo telefono nebegali rasti, bet kai pameti gebėjimą bendrauti viešumoje, to net nepastebi. Ar tik ne mano galva apsisuko trijų šimtų šešiasdešimties laipsnių kampu?

Man tik norisi juoktis iš visų. Bet dar labiau iš savęs. O gal geriau verkti. Kažkaip romantizmas sužydėjo mano darželyje. Vis labiau atrodo, kad praeitis buvo įdomesnė ir labiau įkvepianti. O gal tai išeiviškas stilius — namuose žolė žalesnė, bet geriau gyvensiu dervoje ir spjaudysiuosi ugnimi. Nėra ko čia pūsti nosies… Mano nosis ir taip vizualiai per didelė, po velnių.

Kažkas nuodija mano pasirinkimus ir tai tikrai ne išoriniai faktoriai.

Jis tave tyliai stebi… Ten po šienu. Atsisuk ir nusišypsok nepatogia išraiška. Rask daugiau sinonimų savo gyvenimo istorijoje.

Pasinerk į detektyvines tragikomedijas ir ironiškai žvelk į kiekvieną pakelės akmenį. Gal vis dėlto rasi gintarų karalystę, ir geltonakis žaltys pasirodys esantis supratingas kunigaikštis…

Visko gi būna.

Ieva, trumpai nušvitusi.

Rodyk draugams

Apie Strazdą ir monetos mėtymą…

Bet aš žinau. Ar manausi žinanti. Viskas yra pasiekiama gyvenime, tereikia norėti. Pusė yra, dar kitai pusei turiu visą gyvenimą. Pabaiga dar toli, taip toli, kad net negaliu įsivaizduoti kaip ji atrodo. Gal ten mano mėnulis kartais aptemdo vaizduotę ir išmonę? Bet žinau, kad vaizuotė visada ras kelią iš nykios pilkumos. Nesvarbu, kad ir ką dirbsiu ir kiek uždirbsiu, kur gyvensiu, ką valgysiu ar su kuo mylėsiuos.

Ar sustoti, ar toliau eiti… Tris kartus metu monetą ir tik iš ketvirto karto sugebu išmesti skaičių. Penki. Gal čia katė kartais bėgioja ir vis žymi teritoriją mano kieme. Tas kvapas nemaloniai erzina uoslę. Staiga pradedu loti ir urgzti rotveilerio balsu (kad ir koks ten būtų).

- Nelok tu kale! - šaukia man katė atgal.

Atsistoju ant dviejų kojų ir sušoku ritmingą salsą. Sukuosi ratu ir vienas du trys keturi… Jaučiu, kad nebekontroliuoju savo kojų ir greitai liks tik viena galimybė - kristi ant žemės ir išsitiesus bandyti atgauti kvapą. Bet tas kvapas man kažką primena. Ką tik nupjauta žolė? Ar tu jauti, kad vasara mus palieka, ir greitai laukus dominuos šykštus šaltis? Viskas tik jam…

Pasimečiau tarp muzikos ir tų kartkarčių ramaus džiaugsmo. Ar vakaro. Bent vienos valandos. Sapnuoju keistenybes ir vis bandau įteikti laišką, kurio nesugebėjau duoti jau daugiau nei metus. Laikas išeiti iš draugystės rato ir patekti į išbandymų verpetą, nunešiantį į gurmaniškuosius vynuogynus.
Bet kas gi tas gurmanas? Tas, kuris nebijo rodytis visuomenėje, kur ir su kuo brangų Šampaną geria?

Man rodos, esu pati geriausia laiko švaistytoja. Esu viena tų, kurie sako, jog jie yra užsiėmę… laiko skaičiavimu. Bėgu nuo vieno kambario į kitą ir renku trupinius nuo stalo. Diena baigėsi, o trupinių dar likę. Įsivaizduoju esanti ypatinga… Bet po visa ko, kai išgeriu stiklinę (ar stiklainį) vyno, suvokiu, kad mano džiaugsmas yra aptemdytas niūrios realybės, ir tada bandau grąžinti laiką atgal ir žaisti slėpynes tarp gluosnių.

Įkaitusi įkaitė gal? Sėdu į automobilį ir tvirtai suspaudusi vairą, važiuoju link išvažiavimo. Tikiu, kad galiu sukti nesustojusi. Bet nesugebu. Gal paklydau? Turėčiau galėčiau, bet ko norėčiau? Būti pavyzdžiu kitiems ar tapti savo pačios šešėliu? Vienui viena…

Kartais norėčiau ir rėkti, ir juoktis, net nežinau. Tas pats per tą patį. Tu susipyksti su tuo, kuriuo turėtum būti geriausi draugai. Tik tu kaltini kitus ir manaisi esi nepakaltinama. Ar aš vis dar guliu ant žolės? Treji metai iššvaistyti tikslo siekimui, o ketvirti suvokimui, kad nepasieksiu. Sėdžiu lauke and lūžtančios kėdės, ir galvoju, kada mano sėdimoji įstrigs skylėje. Stebiu dviejų kvadratinių metrų peizažą ir manausi esanti nacionaliniame parke.

Pieštukas nepiešia, rašiklis nerašo. Negaliu pasakyti, ar tai rašalas baigėsi, ar nebemoku rašyti. Ir vėl ir vėl ir vėl… Užblokavau savo sąžinę ir paleidau pakvaišusį nepasitikėjimą. Bet ta blogąja prasme…

Išgelbėkit mane iš šio sąstingio ir suteikite antrąjį kvėpavimą… Esu pačios savo kalinė. Užspaudžiau savo veržlumą po varine spyna ir išjungiau šviesą. Aš - tas stradas giesmininkas, tris kartus nutūpęs ant tos pačios šakos ir ieškantis polėkio vėl skristi ir čiulbėti.

Pakviesk man kunigą paskutiniam patepimui, sukuždu į telefono ragelį ir palieku paskutines mintis sąstingiui.

Kažkaip visai maloniai šiandien lyja…

Ieva, atsisveikinanti su vasara.

Rodyk draugams

Viskas normaliai

Kartais galvoju, kad reikia kažką naujo parašyti, bet kažkaip vis dvejoju. Juk nenoriu rašyti vien dėl, kad rašyčiau. Juolab nesinori publikuoti penkių žodžių kaip “Esu. Ten. Aš dar mylėsiu (ar mylėsiuos)”. Ar tai skausmas, ar tai džiaugsmas — esu visiškame nesusipratime. Tris kartus beldžiau į uždaras duris, o ketvirtą kartą užuot įėjusi vidun, tiesiog nuėjau. Laikas grįžti į pradžią.

Man rodos, kad atėjo laikas pakilti iš pelenų, kaip tas feniksas iš legendų. Motyvacija - tai yra vienintelis dalykas, kurio ieškojau jau gana seniai. Įkvėpimo semiamasi iš draugų, tik tie draugai paklausus apie jų gyvenimą teatsako “ai, nieko, viskas normaliai”. Ką reiškia tos normalumo ribos? Gyvenu nuo atlyginimo iki atlyginimo. Dirbu eilinį darbą, darau tą patį per tą patį, didžiausio džiaugsmo suteikia vakarinis televizoriaus žiūrėjimas ir išmanusis telefonas lovoje, kai atsigulusi galiu atsikvėpti, išpūsti įtrauktą pilvą ir tikrinti naujienas internete.

Gal ir savaitinį apsipirkimą reikia šiąnakt lovoje atlikti. Juk tai yra taip paprasta šiais laikas padaryti internete teturint savo banko kortelę ar tiesiog PAYPAL sąskaitą. Gal ir neblogai, mažiau bakterijų aplink, nereikia liesti ir taip šimtą kartą kitų paliestų produktų; pažiūri į nepažįstamų žmonių rekomendacijas ir įvertinimą žvaigdudėmis ir perki. Nereikia net pačiai mąstyti. Tiesiog lengvai įsilieju į mikseriu plakamą kiaušinio baltymą ir tampu standi puta. O tada internetas sunešioja mane virš savo galvos ir išmeta į virusų aptvarą. Kur dingo Dievų miškas šioje terpėje?

Ir dabar galvoju, kur tie draugai, kurie gali parodyti, jog kažkiek šiandien linksmiau mano šiaudinėje pastogėje. Gal čia tokie oro pranašai taip supeikė mūsų nuotaikas, kad tiesiog vieni kitiems perduodame savo “viskas normaliai” ir nebendraujame po to kokią savaitę. Ar čia mūsų motyvacija svyruoja kaip euro valiuta svaro atžvilgiu? Vieną savaitę lyg ir gerai, kitą savaitę - nelabai. Staiga pati pradedu pykti ant kiekvieno. Nekenčiu visų prekybos centre, nes eina lyg jie vieni gatvėje - nei aplenk, nei sustok. Negaliu išeiti į kiemą neišpeikusi apsiniaukusio dangaus, savo veido, paakių po akimis, laiko neturėjimo niekam, didelio noro miegoti, per didelio kavos vartojimo. Visos smulkmenos išžiebia ugnį manyje ir tada pratrūkstu. Norisi sudaužyti visas lėkštes virtuvėje, palikti skylę sienoje ar grindyse. Galop pasiduodu, nueinu parūkyti ir vėl grįžtu į “viskas normaliai” stadiją.

Šiandien pasipuošiu. Reikia ir pasidažyti, nes lauke “viskas normaliai”. Paskambinsiu mamai, pakalbėsiu lygiai dešimt minučių, ir tada pagalvosiu, kad visai neblogai būtų gyventi netoli šeimos. Kavos gėrimas taptų nebe vienatvės eleksyru bet bendravimo forma. Gal ir tada tas “viskas normaliai” taptų rišliu sakiniu ir įdomiu pasakojimu. Ir nereiktų kalbėti kartą į savaitę su dideliais tylos tarpais.

O dabar toliau matuosiu atstumus ir lauksiu savaitinių “kaip sekasi” pokalbių.

Ieva, visai normaliai gyvenanti.

Rodyk draugams

Keletas teorijų

Įsivaizduok, kad turi trisdešimt ir daugiau priežasčių pakeisti savo gyvenimą, bet nulį, gal ir pusę, vieneto motyvacijos atsistoti ir pradėti prideramai funkcionuoti. Toks jausmas, kad tapai tuo senu mobiliuoju telefonu, pamirštu stalčiuje ir lėtai mirštančiu. Pyp pyp pyp…

Širdis neišlaikiusi pradeda stoti. Pradedi gyvenimą apsuptas žmonėmis baltais chalatais, ir baigi jį tarp jų. Tik mamos šalia dažniausiai nebebūna, kad dar pašildytų tave savo glėbyje.

Šiame pasaulyje mes esame įsiraizgę egzistencijos pančiuose. Kas rytą skubame įrodyti visuomenei savo internacionalinį išsilavinimą. Tris kartus paragauju savo ketvirto puodelio kavos ir galop iš penktojo išpilu visą turinį. Pripildau save berikalingomis kalorijomis, o tada bėgu į parduotuvę pirkti naujos aprangos. Subtiliai paslepiu savo kūno išlinkius po trimis sluoksniais drabužių ir bandau šteigti pasauliui, kad viršsvoris yra gražu ir sveika.

Keturis kartus per penkias dienas ėjau po dvidešimt minučių link miesto. Paskutinį kartą būdama apsilankiau keliose parduotuvėse apsimesdama, kad kažką pirksiu. Pakilojau kelis drabužius ir nieko nepasimatavau. Tingėjau batus atsirišti.

Tokia yra kasdienybės grūdinė duona — jei nemoki idealiai pagaminti raugo, duona neiškils. Arba, jei vilkėsi aukštakulnius (čia daugiau moterims) nemokėdama grakščiai vaikščioti, greičiausiai toli nenueisi.

Vis klausausi tos pačios dainos ir surūkau po pusę cigaretės. Kodėl pusę? Todėl, kad nenoriu pradėti rūkyti vėl, bet noriu rūkyti.

Šįkart janatviškas kvailumas suaugusiam nepadės — esi idiotas ir tiek. Pats prisikalei prie kuolo, tai ir tupėk  kaip kaliausė baidydamas varnas, kad apsaugotum savo gėrybes.

Kokios čia dar gėrybės… Kelis tūkstančius kainavęs laikrodis? Atrodo, tapsi kitu žmogumi, jei jį dėvėsi. Galbūt ir pateksi į elito grupę, bet vien laikrodžio neužteks ten išlikti.

Tikriai nepretenduoju į kūrybiškiausios, protingiausios ar kitokios „-(i)ausiosŠ” titulą. Rašau, nes turiu suteikti papildomo deguonies savo smegenims. Jaučiu, kad metai eina, o mokyklos žinios silpsta. Dabar atėjo laikas šviestis pačiai, tik niekas nepatikrins mano žinių. Kažkodėl mes praleidžiam daugiau laiko tikrindami telefonus, nei skaitydami knygas ar mokydamiesi. Tau nereikia būti akademiku, bet kažkaip šiais laikais visažistai ir kirpėjai yra labiau pripažįstami visuomenės, nei istorikai, lingvistai ar matematikai. Prieš dešimtį metų visi jaunuoliai norėjo būti vadybininkai. Dabar prioritetais tapo žmogaus išorė — idealūs antakiai, vešlūs plaukai ir išbalinti dantys — pagrindiniai visuomenės veikėjo rekvizitai.

Ačiū vis dar išlikusiai žmonių savimonei, kad politokoje ši tendencija buvo nuslopinta gana greitai, ir elitas gana greitai nustojo politikuoti (neskaitant „facebook” blevyzgų) sugrįždami į televizijos ekranus. O gal tie ekranai šiais laikas leidžia greičiau pasistatyti namą kur miesto prestižiniame rajone?

Mano didžiausias rūpestis yra vidutinybės būtis. Aš geriau būsiu niekas negu vidutinybė. Deja tam, kad patenkintum buitį reikalingi pinigai. Nejučia įsisukame toje karuselėje — uždirbame ir leidžiame. Esame apsupti savęs įteiginėjimo, jog mums tam tikras daiktas yra reikalingas. Bandome vytis savo draugus (galbūt šis žodis turėtų būti pavartotas kabutėse), pažįstamus, ypač tuos žmones iš internetinio peizažo, kurie nėra nei trupučiu protingesni už mus. Užtat jie turi drąsos didžiuotis savo menkavertiškumu.

Tebūnie ir džiaugsme ir liūdesyje, ir laiminguose momentuose ir netektyje, interneto platybės mus lydi per mūsų neabejotinai egzistencialistinį gyvenimą…

Ieva, nardanti internete.

Rodyk draugams

Ką šiandien rengtis?

Dažniausias klausimas rytais po dvidešimties minučių dušo.

Aš parbėgsiu namo basomis, kai pabaigsiu puodelį angliškos arbatos su šlakeliu pieno. O kodėl basomis? Bus daugiau dėmesio. Visi tik ir leidžia pinigus prabangiems batams, o aš vis nesugebu nusipirkti naujų žieminių. Seniems jau daugiau nei penkeri metai, bet, kad vis neprisiverčiu pasimatuoti naujų… Tas pats buvo ir su striuke. Jai jau daugiau nei penkeri metai, ir vis nesugebu naujos nusipirkti. Vis kažkas neįtinka, arba per brangu.

Bet kam tie rūbai ir puošnūs batai, jei galvą suka idėjų lavina… Užmerkiu akis. Autobusas šiandien gana pilnas. Dar penkios stotelės ir būsiu vietoje. Gana darganota diena šiandien. Nelabai norėjau kur eiti, bet, kad taip išėjo, jog pasimatymas po ilgų metų besiblaškymų laukia. Įlipa senutė su lazda ir dairosi, kur atsisėti. Vaikinas, žiaumojantis kramtomą gumą, dairosi pro langą bandydamas apžergti visą pasaulį ir pajodinėti bent minutę. Atsistoju ir užleidžiu senutę. Ji pasižiūri į mane ir nieko nesakiusi atsisėda. Kažkam šiandien nėra linksmiausia diena… Slapta nužvelgiu senučiukę. Juoda apranga ir skara… Taip taip, juk čia yra laidojimo rūmai. Užuojauta…

Ūžesys pro langą pažadina mane nuo minčių tėkmės. Pažvelgiu pro langą — šiukšles šiandien renka… Vis dar pusnuogė stoviu prie spintos ir krapštau galvą, ką čia apsirengti. Kiekvieno individo bėda — spintoje trys dešimtys rūbų, o nešiojamų tik vienetai. Norėjau praeitą savaitę duoti šiek tiek rūbų labdarai, bet pražiopsojau surinkimo dieną, tai taip ir pasiliko mano penkmetiniai rūbai dar vienam gimtadieniui.

Prisiminiau savo paskutinį gimtadienį. Nei jubiliejus, nei šventė. Tik verkti norėjosi (patiksilinsiu — verkiau ir verkiau gniauždama pagalvę). O kodėl? Pati net nežinau. Kartais mano moteriškumas išlenda ir prakiurusio maišo. Bandžiau susiūti, bet kad kinietiškos adatos iš prekybcentrio vis linko… Pasidaviau… Įsipyliau raudono vyno ir galvojau apie ateities planus.

Prisimenu, kai verkdavau, kai mokykloje reikėdavo parašyti interpretaciją trijų šimtų žodžių. Universitete verkdavau, kai reikėdavo parašyti esę kelių tūkstančių žodžių. Dabar verkiu, kad įvėpimo nebeturiu. Uždaras ratas, atsidūstu. Gaila, kad esu viena iš tų milijono nelaimėlių, kurie vis bando užsidirbti iš jų kūrybiškumo. Gal geriau jau atidengti kojas ir krūtis, stoti prieš kamerą (ar išmanųjį teleforną) ir viešinti nuotraukas socialiniuose tinkluose… Bent jau dėmesio sulaukčiau, tikriausiai nelabai, nes neturiu ką parodyti. Kas į mane žiūrėtų su penkiamečiais rūbais. Senukai, Jūs…

Eisiu ieškoti tiesos Altorių šešėlyje. Gal ponas Liudas turi kokių pasiūlymų mano beviltiškumui?

Galop nusprendžiu apsivilti tuos pačius džinsus ir markinėlius, kuriuos ir vakar vilkėjau.

Ieva, ieškanti įkvėpimo.

P.S. Kartą manęs kažkas paklausė, ar prašysiu angliškos pilietybės, nes greitai bus penkeri metai, kaip aš čia gyvenu. Juokiausi susirietusi, net šonkauliai braškėjo. Aš net savo lietuviškos pavardės už nieką nekeisčiau… Visur gerai, bet namie geriausia. Kad ir kur jie būtų, kad ir kas juose belauktų.

Rodyk draugams

Norėčiau padėkoti mamai

Yra labai daug dalykų, dėl kurių norėčiau atsiprašyti mamos ir dar daugiau, dėl ko padėkoti. Kol pati netapau mama, nesuvokiau buvimo mamos darbo ir svarbos.

Pirmiausia, būti mama ir būti tėčiu yra du skirtingi dalykai ir tik ypatingais atvejais tėčio pareiga yra svarbesnė nei mamos (bet geriau apie tokius neigiamus atvejus patylėti). Bet mama visada buvo ir bus toji archajinė būtybė, kuri visada bus šalia tavęs, nesvarbu kiek klaidų tu padarysi gyvenime. Jos prieglobstis visada bus atviras tavo sugrįžimams, ir ji visada tavęs išklausys, nesvarbu ar tai tik yra vaikiški kliedesiai ar nuoširdžios svajonės.

Mama yra toji būtybė, kuri tave nešiojo po širdimi visus devynis mėnesius, kuri sėdėjo apsikabinusi kokius tris ar daugiau mėnesių tualetą, nes tai, ką ji valgydavo nelabai patiko tau. Ji buvo toji, kurios kūnas keitėsi ir turėjo iškęsti iššūkius. Tai mama, kuri atidėjo savo svajones keleriems ar daugiau metų, kad galėtų visą dėmesį skirti tik tau ir tavo ugdymui.

Tai mama, kuri perėjo visus skausmus ir kančias gimdydama, virtusias į palaimą tavo atėjimo. Ir tik ji sugebėjo pamiršti visą skausmą tik išvydusi tavo nuostabų veidą ir išgirdusi tavo pirmąjį įkvėpimą ilgo gyvenimo.

Tai mama, kuri nemiegodavo naktim ir dienom, nes tau reikėdavo pavalgyti ar pakeisti sauskelnes. Tai tau būdavo per karšta, tai per šalta, tai tave išberdavo, tai tau išpūsdavo pilvuką. Bet mama visada buvo šalia, tave glausdama prie krūtinės ir dainuodama užbūriančias lopšines su šypsena veide, nes tavoji jai suteikdavo tos stiprybės ir energijos.

Tai tavo mama, kuri paruošė tave suaugusio gyvenimui ir davė charakterio savybes tu didžiuojiesi — atsakomybę, kantrybę, rūpestingumą ir dar daugiau. Tai ji tyliai verkė, kai tu palikai namus kartu linkėdama tau viso, ko geriausia ir visa širdimi tikėdama, kad tu atrasi savo laimę ir pašaukimą.

Tad norėčiau padėkoti Mamai už viską, ką ji man suteikė sunkiu ir džiaugsmingu laikotarpiu. Ir už visus pakeistus vystiklus. Ir visus purvinų rūbų skalbimus rankomis. Ir skaniausią maistą ant stalo. Ir kantrybę mane auginant ir mokant gyventi. Ir džiaugsmingas akimirkas. Kartu ir skausmingas.

Už viską, ačiū Mama!

Ieva, gyvenanti Mamų pasaulyje.

Rodyk draugams

Apie realybę, mokyklą ir Poną Adolfą…

Norėčiau gyventi savo iliuzijų kupiname burbule su patogiu foteliu. Ir skrieti per savo dienas be jokio rūpesčio. Gaila, kad tas burbulas yra permatomas, ir galiu matyti, kas yra priekyje.

O tada išsigąstu. Turiu baimę ateičiai. Fobijų žinovai tai pavadintų kokia “futurofobija” ar kaip. Aš tai vadinu “realybe”. Baimė atsistoti ir nueiti į tualetą viduryje paskaitos. Net mokykloje per tuos dvylika metų niekada nesu atsiprašiusi mokytojos išeiti iš klasės. Tik kartą, kai vos neapvėmiau mokyklinio vadovėlio. Arba, kai nosiai prasidėjo mėnesinės.

Įdomiai kartais gyvenimas sukasi. Vieną akimirką krenti nuo kėdės iš juoko su geriausia drauge ketvirtą valandą telefoninio pokalbio negalvodama apie ateinančią sąskaitą, o kitą — staiga randi save ant lovos verkiančią ir maldaujančią Dievo stiptrybės. Lyg karuselė… Aukštyn žemyn… Ritmiškai išmatuoju savo hormoninius išsišokimus. Siaube, kaip kartais sunku būti moterimi.

Paskutiniu metu žiūrėjau daug dokumentinių filmų apie Antrąjį pasaulinį karą. Tikriausiai daug kas mane pasmerktų, bet visuomet jaučiau tam tikrą simpatiją Pono Adolfo asmenybei. Išprotėjęs fanatikas ar tik sužeista menininko širdis verkia? Kartu jis mane įkvepia būti kitokia ir nebijoti išsakyti savo nuomonės. Ne ne, tikrai nepasisakyčiau prieš Senojo Testamento siekėjus. Gyvenu tolerancijos šalyje. Tokios mintys kaip skirtinga religija ar odos spalva čia neegzistuoja visuomenėje. Žinoma, kas vyksta tarp namų sienų tegul už jų ir lieka. Adolfas buvo labai tvarkingas ir organizuotas menininkas, drįstu teigti. Kartu puikus oratorius ir rašytojas. Nežinau, kas vyko jo galvoje, bet jo smegenys bent jau tikrai darbavosi iš paskutiniųjų. Retai kada gali tokių žmonių rasti. Visi atrodo labiau susidomėję atnaujinti savo Facebook’o sienas ir nuotaikas nei pajudinti smegenis ir išspręsti galvosūkį laikraštyje.

Net nežinau, ar laikraščiai dar egzistuoja jaunosios kartos galvoje. Nesu sena, bet kai pasižiūriu į sustingusias mano jaunesnės sesers akis ir nenorą bendrauti, pamatau ne žmogų, o žvėrį. Bet ir tą netikusį. Net instinktų išlikti nėra likę… Nebent klaviatūros maigymas galėtų padėti išgyventi. Meldžiu, kad bent tai atneštų jai džiaugsmo. Nelabai laiminga ji atrodo realybėje. Tikiuosi bent virtualus bendravimas suteikia kiek pasitenkinimo.

Ką aš čia bandau mokyti kartais… Pati pasišiaušiu kaip nepatenkintas katinas, kai kas nors mane bando pamokyti. Savamokslis dažniausiai geriausias pasirinkimas. Tik pabaikit mokyklą ir išsineškit kuo daugiau žinių, prašau. Ir ne tik žinių — organizuotumo ir disciplinos, nes net ir bohemiškiausi žmonės turi pareigų. Mokykla, kad ir kaip mes ją keikėme keikiame ar keiksime, yra viena didžiausių mūsų charakterio ugdytojų.

O dabar aš geriau pailsinsiu savo galvą nuo minčių. Pradėjau jau antrą dėlionę surinkinėti. Čia mano savotiška meditacija nuo visos realybės.

Ieva, paskendusi meditacijoje.

Rodyk draugams

Prie kalėdinės eglutės, arba belaukiant Kalėdų

Kodėl mūsų nerimastingos širdys kiekvieną dieną pakyla į karą prieš protą? Kodėl mes negalime patogiai išsimiegoti karališkoje lovoje, o geriau pasirenkame kilimą ant grindų? Kartais žvilgteliu į vaikus, žaidžiančius slėpynes kieme. “Trys du vienas…. Einu ieškoti!” Ir tada aš suploju delnais ir užsidengiu akis.

Krentu į žolę ir paskęstu subtiliuose laukinių obuolių citrininiuose kvapuose. Įsivaizduoju galinti skraidyti. Ir plasnoju tada savo baltais pūkučiais nulietais sparnais. Lyg gulbė. Ar gandras… Laikas medžioti, žvilgteliu į tvenkinį viduryje miško.

Krentu žemyn ir atsistoju ant keturių kojų. Esu vienišas alkanas vilkas. Alkanas tyro išgąstingo klyksmo ir šviežios mėsos. Pamatau stirną, kramsnojančią krūmo lapelius. Taip, ji yra tai, ko trokštu šiandien. Sudraskyti, kramtyti ir praryti. Ir jausti kūną prisipildantį nekaltumu.

Bet ji pastebi mane ir pradeda šuoliuoti tolyn. Esu per daug susikoncentravęs į savo svajonę ir nepastebiu kaip ji dingsta iš mano akiračio. Galop pabudęs iš sapno, nusivylimo apimtas prieinu prie tvenkinio ir stebiu savo atvaizdą. Kas gi aš esu? Tik senstantis vilkas, ieškantis džiaugsmo ir pasitenkinimo.

Šoku į tvenkinį tikėdamasis, kad vanduo nuplaus mano nusivylimą. Mano kūnas nusilieja plieniniais žvynais, ir neriu gilyn link gintaro rūmų. Ten tolyje Žilvinas lūkuriuoja prie vartų laukdamas Eglės. Pasisveikinu tyliai ir plaukiu link to malonaus Kalėdinio stalo kvapo. Jis juk taip arti…

Užmerkiu akis tikėdamasi priplaukti greičiau prie vaišių ir šventinio juoko.

Bet nerimastingas vėjas pabučiuodamas mano skruostą pabudina iš sapno. Aš vis dar čia, savo namuose, kurie greitai bus svetimais. Ir laukiu kalėdinio stebuklo žiūrėdama į dirbtinę eglutę su auksiniais ir raudonais papuošimais. O jie vis žiba ir žiba kuždėdami: “Greitai Ieva, jau greitai…”.

Ieva, laukianti Kalėdų.

Rodyk draugams

Tarp vaikystės prisiminimų…

Užmerk akis ir sudegink dvejones. Šiandien tu matai saulę paskutinį kartą. Ką žadi daryti? Ar ketini liūdnomis akimis visą vakarą ją lydėti į amžiną poilsį? O gal geriau atsidaryk butelį prabangiausio raudono vyno, pagaminto prancūziškuose vynuogynuose? Ne…

Dabar tu turi susikaupti ir perprasti klausimą, kuris nulems tavo ateitį. Ir jis tikrai ne apie traukinius ir laiką, kada jie susitiks savo maršrutuose…

Ir štai tu iškeli nykštį. Mašina sustoja. Senukas sėdi už vairo ir šypsosi tau. “Jis man kažkur matytas” — surauki kaktą, bet vis tiek įsėdi į mašiną šalia jo. Senukas pasuka galvą ir prakalba keistai pažįstamu balsu: “Šiandien dienos sriuba yra pomidorinė, Ieva”.

Nespėji nei susiprasti, jog tas senas žmogus yra jau miręs, tavo veidą nulieja išpilta pomidorinė sriuba. Ir dabar gėdingai sėdi su varvančia nuo veido sriuba vietiniame restorane su baltomis staltiesėmis. Suglumęs padavėjas žiūri į tave ir pasiūlo baltą rankšluostį. Tu slapta džiaugiesi, kad sriuba yra raudona ir nereikia slėpti raudonio and tavo skruostų. “Mama…” — meldi vaikiškai pagalbos ir palendi po stalu.

Trapi ranka pakelia baltą staltiesę ir ištraukia tave iš po stalo. “Ievute, einam jau namo” — mama apkabina tave ir pabučiuoja į kaktą. Ant sofos sėdi močiutė su seneliu ir žiūri “Panoramą”. Mama pasodina tave ant sofos ir pradeda mauti batus. Tu žvelgi į jos skaistų veidą ir nusišypsai. Mama paima tave už rankos ir vedasi pro duris į gatvę.

O tau taip gera žingsniuoti šalia mamos ir matyti šypseną jos veide… “Vienas du trys keturi…” — pradedi skaičiuoti žingsnius ir vis žvilgčioji į mamą, grakščiai einančią šalia.

Iš kitos pusės tėtis paima tavo ranką. Turgus šiandien sausakimšas. Bet niekas tau nebaisu, kai jis tvirtai laiko tavo ranką. “Tėti, tėti, gal gali man nupirkti saldainį?” — sukuždi jam. Tėtis pažiūri į tave ir nusijuokia. Tyliai nusėlinam prie prekystalio su gardėsiais, kol mama perka bananus. “Kurio nori?” — pakelia tave tėtis. Baksteli į “Kaukė” šokoladuką ir susigėdusi prisispaudi prie jo krūtinės. “Viskas gerai, Ievut” — pabučiuoja tave į skruostą. Padėkoji už saldainį, ir grįžtate prie mamos, su maišeliu rankoje.

Užpūti žvakę prie savo lovos ir įsitaisai tarp minkštų pūkinių patalų. Palieki žemę ir savo naujoviškos statybos butą. Grįžti atgal ir atgal. Į tuos laikus, kai džiaugsmo suteikdavo močiutės blynai, o žaizdas gydydavai su gysločio lapais.

Taip ir palikai savo svajones. Nuskandinai toje upėje prie akmens, kuris tave visada gąsdindavo savo didybe. “Tai buvo savotiška mūsų Trakų pilis” — šypteli. Dabar rytinis kavos puodelis su obuoliu atstoja močiutės blynus, o kantrybė užgydo žaizdas. O Trakų pilį nuskandinai rytiniuose lygiai dvidešimt minučių trunkančiuose dušuose.

Ne visi yra laimės kūdikiai pasaulyje. Kartais tenka dirbti daug ir sunkiai, kad užsitarnautum penkiolikos minučių pertraukos.

Tikėk, Ieva, tikėk. Kartais stebuklai gyvenime vyksta. Kartais tas senas žmogus prabunda tavo sapnuose ir kartoja: “Viskas yra įmanoma. Svarbiausia yra norėti.”

O tu tik juokiesi ir juokiesi…

Šiandien saulė šviečia svetimoje šalyje. Tikiesi rytoj ji nušvies ir tavo namų ilgesį. Viskas yra įmanoma, kartoji sau ir eini taku per seną mišką.

Ieva, rokuojanti atsiminimus.

Rodyk draugams

Kur klevai, ten namai… Arba, kur eiti šiandien?

Gyvenime viskas vyksta vienaip. Ir tas pats veiksmas gali įvykdomas tik vienu būdu. Pavyzdžiui, jei aš eidama pasukau į kairę, vadinasi ten ir pasukau. Aišku, turėjau keleta galimybių, bet pasirinkau tik vieną.

Bet čia yra tik kelias. Jeigu pasuksime į kairę, visada galime apsisukti ir eiti į kitą pusę. Bet ar galima taip daryti gyvenime priimant svarbius sprendimus? Žodį “galima” reikėtų pakeisti “įmanoma”. Gyvenime mes visada esame priversti priimti tam tikrus sprendimus, ir kartais net neturime laiko apmąstymams, kas būtų geriau ir vertingiau mums.

Aš pati dažnai pasvajoju: kas būtų, jeigu būtų? Ir kai pergalvoju įvykius, suvokiu, jog elgiausi kartais beprasmiškai, bet ar dėl to kalta aš, ar duotas laikas sprendimams priimti?… O gal kitos aplinkybės?

Tikriausiai vienus sprendimus priimame kitų žmonių įtaka. Nori nenori, vieni žmonės tave įtakoja. Tokia jau ta realybė, kad visą laiką pats vienas savo egzistenciniu keliu neisi. Kitus mūsų pasirinkimus padarome patys mes, mūsų asmenybės. Jeigu imčiau save kaip pavyzdį šito, galiu drąsiai teigti, kad dažnai mano pasirinkimų galimybes įtakoja mano pačios apatija tam, kas vyksta. Mes visi, bent kiek išsilavinę žmonės, galime pasiekti ko tik norime. Vienintelis mums trukdantis veiksnys yra mūsų  pačių nusiteikimas.

Et… Ką aš čia kalbu. Man kartais atrodo, kad mano rašliavos nebeturi prasmės niekam. Mano mintys iškeliavo iš galvos prieš kokią savaitę. Ten, prie vienišo klevo tarp rugių. Ir dabar vienintelis dalykas, apie ką galiu dar pasvajoti, yra tas klevas. Ir aš ten esu. Sėdžiu po juo. Aplink tylu, jokio priverstinio bendravimo. Tik aš, tik vienintelė aš. Ar dėl to esu savanaudė?

Mane supa šimtai žmonių… Kasdien einu tarp jų, bet kažko jaučiuosi tokia vieniša. Ir tie žmonės mane vargina. Pavargau nuo jų žvilgsnių, pavargau nuo paviršutiniškų “Kaip tau sekasi?” pokalbių. Noriu grįžti prie to vienišo klevo. Gera jo draugija būtų. Išklausytų mane, nekaltintų dėl tam tikrų sprendimų. Nesakytų: “Ieva, pati to norėjai. Dabar gyvenk taip.”.

Ne, aš nesiskundžiu. Aš esu ten, kur man lemta buvo būti. Darau tai, ką pati pasirinkau. Tiesiog esu išsekusi. Man reikia tos ramybės akimirkos. Man reikia gamtos, to nekalto pasaulio. Man reikia minutėlei sustoti. Prisėsti. Noriu pagauti savo mintis… Aš nebeturiu laiko apmąstymams, tai kaip man priimti teisingus sprendimus? Kaip man einant pasukti į gerąją pusę?

O tas klevas dar taip toli… Ir tolsta tolsta tolsta… Ten tolyn, į žiemą.

… Ieva

P.S. Tyliai tyliai eina laikas… Ir aš tyliai tyliai pareisiu namo. Ir mes visi pareisim. Kadanors.

Rodyk draugams

Naujesnis puslapis »