BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Trumpa apraiška

Būti kūrybingam ar kurti buvimą? Kartais pasijaučiu visiškoje nebūtyje, kai bandau suvokti savo tikslus. Jaučiuosi užsnūdusi ant savo rūpesčių ir palikusi ambicijas rūdyti nevilties šulinyje. Tolimas klevas jau sensta. Tie lapai net ir pavasarį geltonokai žaliuoja. Keičiasi tonai. Ne tik kalbėjimo, bet ir rašymo. Keičiasi požiūriai ir į aplinkos dėsnius. Ar tu esi dar tu?

Gal nauja knyga įkvėps šiek tiek vilties panerti į beatodairišką kūrybingumo vandenyną. Bet kad ta knyga parašyta prasčiau nei kasdienis bulvarinis skaitalas internete. Ar galima dar rasti vilties minčių akistatose? Panika kyla, kai išmaniojo telefono nebegali rasti, bet kai pameti gebėjimą bendrauti viešumoje, to net nepastebi. Ar tik ne mano galva apsisuko trijų šimtų šešiasdešimties laipsnių kampu?

Man tik norisi juoktis iš visų. Bet dar labiau iš savęs. O gal geriau verkti. Kažkaip romantizmas sužydėjo mano darželyje. Vis labiau atrodo, kad praeitis buvo įdomesnė ir labiau įkvepianti. O gal tai išeiviškas stilius — namuose žolė žalesnė, bet geriau gyvensiu dervoje ir spjaudysiuosi ugnimi. Nėra ko čia pūsti nosies… Mano nosis ir taip vizualiai per didelė, po velnių.

Kažkas nuodija mano pasirinkimus ir tai tikrai ne išoriniai faktoriai.

Jis tave tyliai stebi… Ten po šienu. Atsisuk ir nusišypsok nepatogia išraiška. Rask daugiau sinonimų savo gyvenimo istorijoje.

Pasinerk į detektyvines tragikomedijas ir ironiškai žvelk į kiekvieną pakelės akmenį. Gal vis dėlto rasi gintarų karalystę, ir geltonakis žaltys pasirodys esantis supratingas kunigaikštis…

Visko gi būna.

Ieva, trumpai nušvitusi.

Rodyk draugams

Apie Strazdą ir monetos mėtymą…

Bet aš žinau. Ar manausi žinanti. Viskas yra pasiekiama gyvenime, tereikia norėti. Pusė yra, dar kitai pusei turiu visą gyvenimą. Pabaiga dar toli, taip toli, kad net negaliu įsivaizduoti kaip ji atrodo. Gal ten mano mėnulis kartais aptemdo vaizduotę ir išmonę? Bet žinau, kad vaizuotė visada ras kelią iš nykios pilkumos. Nesvarbu, kad ir ką dirbsiu ir kiek uždirbsiu, kur gyvensiu, ką valgysiu ar su kuo mylėsiuos.

Ar sustoti, ar toliau eiti… Tris kartus metu monetą ir tik iš ketvirto karto sugebu išmesti skaičių. Penki. Gal čia katė kartais bėgioja ir vis žymi teritoriją mano kieme. Tas kvapas nemaloniai erzina uoslę. Staiga pradedu loti ir urgzti rotveilerio balsu (kad ir koks ten būtų).

- Nelok tu kale! - šaukia man katė atgal.

Atsistoju ant dviejų kojų ir sušoku ritmingą salsą. Sukuosi ratu ir vienas du trys keturi… Jaučiu, kad nebekontroliuoju savo kojų ir greitai liks tik viena galimybė - kristi ant žemės ir išsitiesus bandyti atgauti kvapą. Bet tas kvapas man kažką primena. Ką tik nupjauta žolė? Ar tu jauti, kad vasara mus palieka, ir greitai laukus dominuos šykštus šaltis? Viskas tik jam…

Pasimečiau tarp muzikos ir tų kartkarčių ramaus džiaugsmo. Ar vakaro. Bent vienos valandos. Sapnuoju keistenybes ir vis bandau įteikti laišką, kurio nesugebėjau duoti jau daugiau nei metus. Laikas išeiti iš draugystės rato ir patekti į išbandymų verpetą, nunešiantį į gurmaniškuosius vynuogynus.
Bet kas gi tas gurmanas? Tas, kuris nebijo rodytis visuomenėje, kur ir su kuo brangų Šampaną geria?

Man rodos, esu pati geriausia laiko švaistytoja. Esu viena tų, kurie sako, jog jie yra užsiėmę… laiko skaičiavimu. Bėgu nuo vieno kambario į kitą ir renku trupinius nuo stalo. Diena baigėsi, o trupinių dar likę. Įsivaizduoju esanti ypatinga… Bet po visa ko, kai išgeriu stiklinę (ar stiklainį) vyno, suvokiu, kad mano džiaugsmas yra aptemdytas niūrios realybės, ir tada bandau grąžinti laiką atgal ir žaisti slėpynes tarp gluosnių.

Įkaitusi įkaitė gal? Sėdu į automobilį ir tvirtai suspaudusi vairą, važiuoju link išvažiavimo. Tikiu, kad galiu sukti nesustojusi. Bet nesugebu. Gal paklydau? Turėčiau galėčiau, bet ko norėčiau? Būti pavyzdžiu kitiems ar tapti savo pačios šešėliu? Vienui viena…

Kartais norėčiau ir rėkti, ir juoktis, net nežinau. Tas pats per tą patį. Tu susipyksti su tuo, kuriuo turėtum būti geriausi draugai. Tik tu kaltini kitus ir manaisi esi nepakaltinama. Ar aš vis dar guliu ant žolės? Treji metai iššvaistyti tikslo siekimui, o ketvirti suvokimui, kad nepasieksiu. Sėdžiu lauke and lūžtančios kėdės, ir galvoju, kada mano sėdimoji įstrigs skylėje. Stebiu dviejų kvadratinių metrų peizažą ir manausi esanti nacionaliniame parke.

Pieštukas nepiešia, rašiklis nerašo. Negaliu pasakyti, ar tai rašalas baigėsi, ar nebemoku rašyti. Ir vėl ir vėl ir vėl… Užblokavau savo sąžinę ir paleidau pakvaišusį nepasitikėjimą. Bet ta blogąja prasme…

Išgelbėkit mane iš šio sąstingio ir suteikite antrąjį kvėpavimą… Esu pačios savo kalinė. Užspaudžiau savo veržlumą po varine spyna ir išjungiau šviesą. Aš - tas stradas giesmininkas, tris kartus nutūpęs ant tos pačios šakos ir ieškantis polėkio vėl skristi ir čiulbėti.

Pakviesk man kunigą paskutiniam patepimui, sukuždu į telefono ragelį ir palieku paskutines mintis sąstingiui.

Kažkaip visai maloniai šiandien lyja…

Ieva, atsisveikinanti su vasara.

Rodyk draugams

Viskas normaliai

Kartais galvoju, kad reikia kažką naujo parašyti, bet kažkaip vis dvejoju. Juk nenoriu rašyti vien dėl, kad rašyčiau. Juolab nesinori publikuoti penkių žodžių kaip “Esu. Ten. Aš dar mylėsiu (ar mylėsiuos)”. Ar tai skausmas, ar tai džiaugsmas — esu visiškame nesusipratime. Tris kartus beldžiau į uždaras duris, o ketvirtą kartą užuot įėjusi vidun, tiesiog nuėjau. Laikas grįžti į pradžią.

Man rodos, kad atėjo laikas pakilti iš pelenų, kaip tas feniksas iš legendų. Motyvacija - tai yra vienintelis dalykas, kurio ieškojau jau gana seniai. Įkvėpimo semiamasi iš draugų, tik tie draugai paklausus apie jų gyvenimą teatsako “ai, nieko, viskas normaliai”. Ką reiškia tos normalumo ribos? Gyvenu nuo atlyginimo iki atlyginimo. Dirbu eilinį darbą, darau tą patį per tą patį, didžiausio džiaugsmo suteikia vakarinis televizoriaus žiūrėjimas ir išmanusis telefonas lovoje, kai atsigulusi galiu atsikvėpti, išpūsti įtrauktą pilvą ir tikrinti naujienas internete.

Gal ir savaitinį apsipirkimą reikia šiąnakt lovoje atlikti. Juk tai yra taip paprasta šiais laikas padaryti internete teturint savo banko kortelę ar tiesiog PAYPAL sąskaitą. Gal ir neblogai, mažiau bakterijų aplink, nereikia liesti ir taip šimtą kartą kitų paliestų produktų; pažiūri į nepažįstamų žmonių rekomendacijas ir įvertinimą žvaigdudėmis ir perki. Nereikia net pačiai mąstyti. Tiesiog lengvai įsilieju į mikseriu plakamą kiaušinio baltymą ir tampu standi puta. O tada internetas sunešioja mane virš savo galvos ir išmeta į virusų aptvarą. Kur dingo Dievų miškas šioje terpėje?

Ir dabar galvoju, kur tie draugai, kurie gali parodyti, jog kažkiek šiandien linksmiau mano šiaudinėje pastogėje. Gal čia tokie oro pranašai taip supeikė mūsų nuotaikas, kad tiesiog vieni kitiems perduodame savo “viskas normaliai” ir nebendraujame po to kokią savaitę. Ar čia mūsų motyvacija svyruoja kaip euro valiuta svaro atžvilgiu? Vieną savaitę lyg ir gerai, kitą savaitę - nelabai. Staiga pati pradedu pykti ant kiekvieno. Nekenčiu visų prekybos centre, nes eina lyg jie vieni gatvėje - nei aplenk, nei sustok. Negaliu išeiti į kiemą neišpeikusi apsiniaukusio dangaus, savo veido, paakių po akimis, laiko neturėjimo niekam, didelio noro miegoti, per didelio kavos vartojimo. Visos smulkmenos išžiebia ugnį manyje ir tada pratrūkstu. Norisi sudaužyti visas lėkštes virtuvėje, palikti skylę sienoje ar grindyse. Galop pasiduodu, nueinu parūkyti ir vėl grįžtu į “viskas normaliai” stadiją.

Šiandien pasipuošiu. Reikia ir pasidažyti, nes lauke “viskas normaliai”. Paskambinsiu mamai, pakalbėsiu lygiai dešimt minučių, ir tada pagalvosiu, kad visai neblogai būtų gyventi netoli šeimos. Kavos gėrimas taptų nebe vienatvės eleksyru bet bendravimo forma. Gal ir tada tas “viskas normaliai” taptų rišliu sakiniu ir įdomiu pasakojimu. Ir nereiktų kalbėti kartą į savaitę su dideliais tylos tarpais.

O dabar toliau matuosiu atstumus ir lauksiu savaitinių “kaip sekasi” pokalbių.

Ieva, visai normaliai gyvenanti.

Rodyk draugams

Keletas teorijų

Įsivaizduok, kad turi trisdešimt ir daugiau priežasčių pakeisti savo gyvenimą, bet nulį, gal ir pusę, vieneto motyvacijos atsistoti ir pradėti prideramai funkcionuoti. Toks jausmas, kad tapai tuo senu mobiliuoju telefonu, pamirštu stalčiuje ir lėtai mirštančiu. Pyp pyp pyp…

Širdis neišlaikiusi pradeda stoti. Pradedi gyvenimą apsuptas žmonėmis baltais chalatais, ir baigi jį tarp jų. Tik mamos šalia dažniausiai nebebūna, kad dar pašildytų tave savo glėbyje.

Šiame pasaulyje mes esame įsiraizgę egzistencijos pančiuose. Kas rytą skubame įrodyti visuomenei savo internacionalinį išsilavinimą. Tris kartus paragauju savo ketvirto puodelio kavos ir galop iš penktojo išpilu visą turinį. Pripildau save berikalingomis kalorijomis, o tada bėgu į parduotuvę pirkti naujos aprangos. Subtiliai paslepiu savo kūno išlinkius po trimis sluoksniais drabužių ir bandau šteigti pasauliui, kad viršsvoris yra gražu ir sveika.

Keturis kartus per penkias dienas ėjau po dvidešimt minučių link miesto. Paskutinį kartą būdama apsilankiau keliose parduotuvėse apsimesdama, kad kažką pirksiu. Pakilojau kelis drabužius ir nieko nepasimatavau. Tingėjau batus atsirišti.

Tokia yra kasdienybės grūdinė duona — jei nemoki idealiai pagaminti raugo, duona neiškils. Arba, jei vilkėsi aukštakulnius (čia daugiau moterims) nemokėdama grakščiai vaikščioti, greičiausiai toli nenueisi.

Vis klausausi tos pačios dainos ir surūkau po pusę cigaretės. Kodėl pusę? Todėl, kad nenoriu pradėti rūkyti vėl, bet noriu rūkyti.

Šįkart janatviškas kvailumas suaugusiam nepadės — esi idiotas ir tiek. Pats prisikalei prie kuolo, tai ir tupėk  kaip kaliausė baidydamas varnas, kad apsaugotum savo gėrybes.

Kokios čia dar gėrybės… Kelis tūkstančius kainavęs laikrodis? Atrodo, tapsi kitu žmogumi, jei jį dėvėsi. Galbūt ir pateksi į elito grupę, bet vien laikrodžio neužteks ten išlikti.

Tikriai nepretenduoju į kūrybiškiausios, protingiausios ar kitokios „-(i)ausiosŠ” titulą. Rašau, nes turiu suteikti papildomo deguonies savo smegenims. Jaučiu, kad metai eina, o mokyklos žinios silpsta. Dabar atėjo laikas šviestis pačiai, tik niekas nepatikrins mano žinių. Kažkodėl mes praleidžiam daugiau laiko tikrindami telefonus, nei skaitydami knygas ar mokydamiesi. Tau nereikia būti akademiku, bet kažkaip šiais laikais visažistai ir kirpėjai yra labiau pripažįstami visuomenės, nei istorikai, lingvistai ar matematikai. Prieš dešimtį metų visi jaunuoliai norėjo būti vadybininkai. Dabar prioritetais tapo žmogaus išorė — idealūs antakiai, vešlūs plaukai ir išbalinti dantys — pagrindiniai visuomenės veikėjo rekvizitai.

Ačiū vis dar išlikusiai žmonių savimonei, kad politokoje ši tendencija buvo nuslopinta gana greitai, ir elitas gana greitai nustojo politikuoti (neskaitant „facebook” blevyzgų) sugrįždami į televizijos ekranus. O gal tie ekranai šiais laikas leidžia greičiau pasistatyti namą kur miesto prestižiniame rajone?

Mano didžiausias rūpestis yra vidutinybės būtis. Aš geriau būsiu niekas negu vidutinybė. Deja tam, kad patenkintum buitį reikalingi pinigai. Nejučia įsisukame toje karuselėje — uždirbame ir leidžiame. Esame apsupti savęs įteiginėjimo, jog mums tam tikras daiktas yra reikalingas. Bandome vytis savo draugus (galbūt šis žodis turėtų būti pavartotas kabutėse), pažįstamus, ypač tuos žmones iš internetinio peizažo, kurie nėra nei trupučiu protingesni už mus. Užtat jie turi drąsos didžiuotis savo menkavertiškumu.

Tebūnie ir džiaugsme ir liūdesyje, ir laiminguose momentuose ir netektyje, interneto platybės mus lydi per mūsų neabejotinai egzistencialistinį gyvenimą…

Ieva, nardanti internete.

Rodyk draugams

Ką šiandien rengtis?

Dažniausias klausimas rytais po dvidešimties minučių dušo.

Aš parbėgsiu namo basomis, kai pabaigsiu puodelį angliškos arbatos su šlakeliu pieno. O kodėl basomis? Bus daugiau dėmesio. Visi tik ir leidžia pinigus prabangiems batams, o aš vis nesugebu nusipirkti naujų žieminių. Seniems jau daugiau nei penkeri metai, bet, kad vis neprisiverčiu pasimatuoti naujų… Tas pats buvo ir su striuke. Jai jau daugiau nei penkeri metai, ir vis nesugebu naujos nusipirkti. Vis kažkas neįtinka, arba per brangu.

Bet kam tie rūbai ir puošnūs batai, jei galvą suka idėjų lavina… Užmerkiu akis. Autobusas šiandien gana pilnas. Dar penkios stotelės ir būsiu vietoje. Gana darganota diena šiandien. Nelabai norėjau kur eiti, bet, kad taip išėjo, jog pasimatymas po ilgų metų besiblaškymų laukia. Įlipa senutė su lazda ir dairosi, kur atsisėti. Vaikinas, žiaumojantis kramtomą gumą, dairosi pro langą bandydamas apžergti visą pasaulį ir pajodinėti bent minutę. Atsistoju ir užleidžiu senutę. Ji pasižiūri į mane ir nieko nesakiusi atsisėda. Kažkam šiandien nėra linksmiausia diena… Slapta nužvelgiu senučiukę. Juoda apranga ir skara… Taip taip, juk čia yra laidojimo rūmai. Užuojauta…

Ūžesys pro langą pažadina mane nuo minčių tėkmės. Pažvelgiu pro langą — šiukšles šiandien renka… Vis dar pusnuogė stoviu prie spintos ir krapštau galvą, ką čia apsirengti. Kiekvieno individo bėda — spintoje trys dešimtys rūbų, o nešiojamų tik vienetai. Norėjau praeitą savaitę duoti šiek tiek rūbų labdarai, bet pražiopsojau surinkimo dieną, tai taip ir pasiliko mano penkmetiniai rūbai dar vienam gimtadieniui.

Prisiminiau savo paskutinį gimtadienį. Nei jubiliejus, nei šventė. Tik verkti norėjosi (patiksilinsiu — verkiau ir verkiau gniauždama pagalvę). O kodėl? Pati net nežinau. Kartais mano moteriškumas išlenda ir prakiurusio maišo. Bandžiau susiūti, bet kad kinietiškos adatos iš prekybcentrio vis linko… Pasidaviau… Įsipyliau raudono vyno ir galvojau apie ateities planus.

Prisimenu, kai verkdavau, kai mokykloje reikėdavo parašyti interpretaciją trijų šimtų žodžių. Universitete verkdavau, kai reikėdavo parašyti esę kelių tūkstančių žodžių. Dabar verkiu, kad įvėpimo nebeturiu. Uždaras ratas, atsidūstu. Gaila, kad esu viena iš tų milijono nelaimėlių, kurie vis bando užsidirbti iš jų kūrybiškumo. Gal geriau jau atidengti kojas ir krūtis, stoti prieš kamerą (ar išmanųjį teleforną) ir viešinti nuotraukas socialiniuose tinkluose… Bent jau dėmesio sulaukčiau, tikriausiai nelabai, nes neturiu ką parodyti. Kas į mane žiūrėtų su penkiamečiais rūbais. Senukai, Jūs…

Eisiu ieškoti tiesos Altorių šešėlyje. Gal ponas Liudas turi kokių pasiūlymų mano beviltiškumui?

Galop nusprendžiu apsivilti tuos pačius džinsus ir markinėlius, kuriuos ir vakar vilkėjau.

Ieva, ieškanti įkvėpimo.

P.S. Kartą manęs kažkas paklausė, ar prašysiu angliškos pilietybės, nes greitai bus penkeri metai, kaip aš čia gyvenu. Juokiausi susirietusi, net šonkauliai braškėjo. Aš net savo lietuviškos pavardės už nieką nekeisčiau… Visur gerai, bet namie geriausia. Kad ir kur jie būtų, kad ir kas juose belauktų.

Rodyk draugams

Laiko nebeskaičiuoju…

Kažkaip pasidarė sunku prisiversti rašyti. Pastebėjau, kad praleidžiu daugiau laiko tvarkydama namus, svajodama ir brandindama super projektą. Bet visgi kartas nuo karto sugebu atrasti laiko prisėdimams prie kompiuterio ir neeiliniams smegenų sukiojimams. Atėjo laikas, kai nebeskaičiuoju miego valandų,  pietūs tampa vakariene, o vakarienė nugrimzta sapnuose. Bet skųstis negaliu!

Nieko per daug nenutiko snobų žemėje. Kunigaikštienė pagaliau pagimdė ir visų nustebimui tą pačią dieną pasirodė viešumoje su mažąja ant rankų. Nesuprantu, ko žmonės taip vertina jos poelgį, stebėdamiesi, kaip ji gali taip  nuostabiai atrodyti po gimdymo. Stilistų ranka nepamaišė kunigaikštienės pogimdyviniam įvaizdžiui. Tikriausiai aš pati po gimdymo taip būčiau atrodžiusi. Anglijoje nėra būtina bent tris dienas tupėti ligoninėje su išperėtu žirniuku ir kukuoti gailiai žvelgiant pro langą. Pagal jų protokolą, greičiausiai galima išeiti iš ligoninės po šešių valandų po gimdymo.

Aš pati išėjau po apie dvidešimt keturių valandų po gimdymo. Būčiau ir po aštuonių išėjusi, jei ne vėl jų protokolas mane laikyti visą parą dėl tam tikrų atsargumų. Kadangi nesu labai gera draugė su ligonine, tai tiesiog pražydau, kai mane paleido namo. Ir tikrai neatrodžiau labai blogai, nors ir plaukus pati šukavausi ir nebuvau pasidažiusi. Ir tai buvo mano pirmas gimdymas.

Catherine gimdė savo antrąjį vaiką, ir tikrai jos sąrėmiai netruko daugiau nei dvylika valandų. Tad natūralu, kad ji kaip motina ir, aišku, valstybės reprezentuojantis atvaizdas, greičiau nei po 10 valandų išėjo iš ligoninės su naujagime ir išdidžiai mojavo susirinkusiai miniai. Namai yra pats natūraliausias vaistas.

Dabar ne tik karališkoji šeima žiniasklaidos akiratyje, bet ir parlamentas. Tie balsavimai… Ir kasgi laimės teisę aiškinti, jog imigrantai yra nuodas Britiškai ekonomikai? Galėtų tie patys anglai, kurie gyvena iš pašalpų, eiti dirbti į fabrikus ar daržus, užuot skundęsi imigrantais.

Aišku, yra du tipai imigrantų: fabrikiniai, kurie net kalbos moka, ir išsilavinę, kurie adaptuojasi su sistema ir sugeba gyventi šalyje taip, kaip jie gyventų gimtojoje. Aš pati negaliu skųstis savo gyvenimu. Nei man ten fabrike reikia dirbti, nei gyventi iš pašalpų. Vienintelis dalykas, ko man trūksta, yra namai. Gaila, kad vis nepavyksta dažniau ten grįžti…

Nepatogiai nemalonus dalykas dabar sukasi visuomenėje — imigrantų aktualija. Nelabai jie nori mus priimti, nors esame kur kas labiau tinkami darbui ir tikriausiai esame viena iš pagrindinių ekonomikos kilimo priežasčių.

Tad labai įdomu, ką Britai išrinks į parlamentą. Ar tikrai jie nuspręs, jog gana ryšių su Europos Sąjunga, ir laikas pradėti naują puslapį Britanijos istorijoje?. Ar jų konservatyvumas užkonservuos angliškąsias tradicijas nuo Europinio viruso, ar jie prisimins kitokį istorijos periodą — Imperializmą, kai jie patys veržėsi į kitas valsybes, gabendami užsieniečius į savo salas? Juk tradicinis Karis  tikrai neužgimė Jūsų Britiškose galvose… Ir ko čia kreipiuosi dabar į anglus lietuviškai. Retas Britas kalba bent viena užsienietiška kalba. O gi kvaili mes, imigrantai…

Nieko daugiau lyg ir nevyksta mano akiratyje. Svarsčiau, kada geriau man būtų grįžti namo. Dar niekada nekeliavau su dideliu bagažu, bet, ei, visada yra pirmas kartas. Ir tas bagažas nėra jau toks sunkus — dėl Tavęs ir prieš upę plaukčiau, nors nesu gera plaukikė…

Ieva, įsisukusi į angliškąsias aktualijas.

Rodyk draugams

Norėčiau padėkoti mamai

Yra labai daug dalykų, dėl kurių norėčiau atsiprašyti mamos ir dar daugiau, dėl ko padėkoti. Kol pati netapau mama, nesuvokiau buvimo mamos darbo ir svarbos.

Pirmiausia, būti mama ir būti tėčiu yra du skirtingi dalykai ir tik ypatingais atvejais tėčio pareiga yra svarbesnė nei mamos (bet geriau apie tokius neigiamus atvejus patylėti). Bet mama visada buvo ir bus toji archajinė būtybė, kuri visada bus šalia tavęs, nesvarbu kiek klaidų tu padarysi gyvenime. Jos prieglobstis visada bus atviras tavo sugrįžimams, ir ji visada tavęs išklausys, nesvarbu ar tai tik yra vaikiški kliedesiai ar nuoširdžios svajonės.

Mama yra toji būtybė, kuri tave nešiojo po širdimi visus devynis mėnesius, kuri sėdėjo apsikabinusi kokius tris ar daugiau mėnesių tualetą, nes tai, ką ji valgydavo nelabai patiko tau. Ji buvo toji, kurios kūnas keitėsi ir turėjo iškęsti iššūkius. Tai mama, kuri atidėjo savo svajones keleriems ar daugiau metų, kad galėtų visą dėmesį skirti tik tau ir tavo ugdymui.

Tai mama, kuri perėjo visus skausmus ir kančias gimdydama, virtusias į palaimą tavo atėjimo. Ir tik ji sugebėjo pamiršti visą skausmą tik išvydusi tavo nuostabų veidą ir išgirdusi tavo pirmąjį įkvėpimą ilgo gyvenimo.

Tai mama, kuri nemiegodavo naktim ir dienom, nes tau reikėdavo pavalgyti ar pakeisti sauskelnes. Tai tau būdavo per karšta, tai per šalta, tai tave išberdavo, tai tau išpūsdavo pilvuką. Bet mama visada buvo šalia, tave glausdama prie krūtinės ir dainuodama užbūriančias lopšines su šypsena veide, nes tavoji jai suteikdavo tos stiprybės ir energijos.

Tai tavo mama, kuri paruošė tave suaugusio gyvenimui ir davė charakterio savybes tu didžiuojiesi — atsakomybę, kantrybę, rūpestingumą ir dar daugiau. Tai ji tyliai verkė, kai tu palikai namus kartu linkėdama tau viso, ko geriausia ir visa širdimi tikėdama, kad tu atrasi savo laimę ir pašaukimą.

Tad norėčiau padėkoti Mamai už viską, ką ji man suteikė sunkiu ir džiaugsmingu laikotarpiu. Ir už visus pakeistus vystiklus. Ir visus purvinų rūbų skalbimus rankomis. Ir skaniausią maistą ant stalo. Ir kantrybę mane auginant ir mokant gyventi. Ir džiaugsmingas akimirkas. Kartu ir skausmingas.

Už viską, ačiū Mama!

Ieva, gyvenanti Mamų pasaulyje.

Rodyk draugams

Netrumpas atsakymas bežvejojant

Aš žinau, kad toji visagalė ypatingoji idėja yra netoli manęs. Galbūt net ir akimi pasiekiama. Galbūt net galiu jausti jos švelnų dvelksmą. Bet mano apdūmavusį žvilgsnį gaubia svetimos tamsumos. Tikriausiai tai mano nepasiryžimas, o gal tai tylėjimas nykios dienos.

Laimė tėra trumpas atokvėpis po dienos darbų. Ir tik mes savo prikrautose galvose tikime, jog laimė yra kažkas neapčiuopiama ir nepasiekiama. Mes bėgame nuo rutinos į gamtą. Bandome paskandinti stresą šiltame vasaros ežere. Tik akimirkai praradę budrumą, pasijaučiame laimingi. Gal mums vis dėlto užtenka materialumo ir pajaučiame pilnatvę viduje, maloniai šildančią mūsų esybę?

Iniciatyvumas. Štai ko mums trūksta kartais —to beribio suvokimo, kad mums reikia veiksmą atlikti. Svajonės įgyvendinimas yra reliatyviai susijęs su veiksmo procesu. Jeigu mes nepradėsime judėti, galime tik pasvajoti apie svajones. Keistai nuskambėjo… Vienaip ar kitaip —viskas sueina į vieną atsakymą. Nepasijausime laimingi, kol nepasieksime savo tikslų. Bet kartu nepasieksime savo tikslų, jei nepradėsime veikti. Nepradėsime veikti, jei nepajausime įkvėpimo. Nepajausime įkvėpimo, jei nepradėsime ieškoti. Nepradėsime ieškoti, jei nepajausime intereso augti. Nepajausime intereso augti, jei neatsiversime naujovėms. Neatsiversime naujovėms, jei nepakeisime požiūrio. Nepakeisime požiūrio, jei nepradėsime plėsti akiračio. Nepradėsime plėsti akiračio, jei nekeliausime. Nekeliausime, jei neturėsime santaupų. Neturėsime santaupų, jei nedirbsime. Nedirbsime, jei tingėsime. Va čia yra didžiausia nuodėmė. Per tingėjimą mes prarandame visas galimybes, ir vieną dieną prabundę septintą ryto suvokime, kad iššvaistėme savo gyvenimą dvejonėms ir nusivylimams. Ir toji laimė išbluko toliuose kartu su senelių namais kaime. O gal buvo parduota aukcione, kaip dabar yra gana populiaru.

Tad laikas po truputį slenka: vieną dieną greičiau, kitą — truputį sulėtėja. Tad geriau pasirausti spintoje, ištraukti savo meškerę ir pradėti žuvauti. Kitaip taip ir liksime ne tik patys nevalgę, bet ir šeimos nepamaitinę.

Ieva, žvejojanti tyliame ežere.

Rodyk draugams

Apie realybę, mokyklą ir Poną Adolfą…

Norėčiau gyventi savo iliuzijų kupiname burbule su patogiu foteliu. Ir skrieti per savo dienas be jokio rūpesčio. Gaila, kad tas burbulas yra permatomas, ir galiu matyti, kas yra priekyje.

O tada išsigąstu. Turiu baimę ateičiai. Fobijų žinovai tai pavadintų kokia “futurofobija” ar kaip. Aš tai vadinu “realybe”. Baimė atsistoti ir nueiti į tualetą viduryje paskaitos. Net mokykloje per tuos dvylika metų niekada nesu atsiprašiusi mokytojos išeiti iš klasės. Tik kartą, kai vos neapvėmiau mokyklinio vadovėlio. Arba, kai nosiai prasidėjo mėnesinės.

Įdomiai kartais gyvenimas sukasi. Vieną akimirką krenti nuo kėdės iš juoko su geriausia drauge ketvirtą valandą telefoninio pokalbio negalvodama apie ateinančią sąskaitą, o kitą — staiga randi save ant lovos verkiančią ir maldaujančią Dievo stiptrybės. Lyg karuselė… Aukštyn žemyn… Ritmiškai išmatuoju savo hormoninius išsišokimus. Siaube, kaip kartais sunku būti moterimi.

Paskutiniu metu žiūrėjau daug dokumentinių filmų apie Antrąjį pasaulinį karą. Tikriausiai daug kas mane pasmerktų, bet visuomet jaučiau tam tikrą simpatiją Pono Adolfo asmenybei. Išprotėjęs fanatikas ar tik sužeista menininko širdis verkia? Kartu jis mane įkvepia būti kitokia ir nebijoti išsakyti savo nuomonės. Ne ne, tikrai nepasisakyčiau prieš Senojo Testamento siekėjus. Gyvenu tolerancijos šalyje. Tokios mintys kaip skirtinga religija ar odos spalva čia neegzistuoja visuomenėje. Žinoma, kas vyksta tarp namų sienų tegul už jų ir lieka. Adolfas buvo labai tvarkingas ir organizuotas menininkas, drįstu teigti. Kartu puikus oratorius ir rašytojas. Nežinau, kas vyko jo galvoje, bet jo smegenys bent jau tikrai darbavosi iš paskutiniųjų. Retai kada gali tokių žmonių rasti. Visi atrodo labiau susidomėję atnaujinti savo Facebook’o sienas ir nuotaikas nei pajudinti smegenis ir išspręsti galvosūkį laikraštyje.

Net nežinau, ar laikraščiai dar egzistuoja jaunosios kartos galvoje. Nesu sena, bet kai pasižiūriu į sustingusias mano jaunesnės sesers akis ir nenorą bendrauti, pamatau ne žmogų, o žvėrį. Bet ir tą netikusį. Net instinktų išlikti nėra likę… Nebent klaviatūros maigymas galėtų padėti išgyventi. Meldžiu, kad bent tai atneštų jai džiaugsmo. Nelabai laiminga ji atrodo realybėje. Tikiuosi bent virtualus bendravimas suteikia kiek pasitenkinimo.

Ką aš čia bandau mokyti kartais… Pati pasišiaušiu kaip nepatenkintas katinas, kai kas nors mane bando pamokyti. Savamokslis dažniausiai geriausias pasirinkimas. Tik pabaikit mokyklą ir išsineškit kuo daugiau žinių, prašau. Ir ne tik žinių — organizuotumo ir disciplinos, nes net ir bohemiškiausi žmonės turi pareigų. Mokykla, kad ir kaip mes ją keikėme keikiame ar keiksime, yra viena didžiausių mūsų charakterio ugdytojų.

O dabar aš geriau pailsinsiu savo galvą nuo minčių. Pradėjau jau antrą dėlionę surinkinėti. Čia mano savotiška meditacija nuo visos realybės.

Ieva, paskendusi meditacijoje.

Rodyk draugams

Sausis, arba laukiu pavasario

Nejučia prisiminiau paskutinį vakarą Lietuvoje prieš pirmą kartą išskrendant į Angliją. Man tada buvo devyniolika. Mėlynas lagaminas iš Maximos, kuris, tiesą sakant, vis dar tarnauja šiandien, jau supakuotas ir paruoštas kelionei. Sėdim su sese kambaryje ir šnekučiuojamės besiklausydamos senų dainų. Užgroja viena liūdnoka ir pradedame verkti. Tada juoktis braukdamos ašaras…

Keista dabar prisiminus tokį momentą. Kartu užgimsta troškimas sugrįžti atgal į šį prisiminimą ir išgyventi dar kartą. Ir dar kartą. Arba tiesiog sugrįžti namo ir pabūti vaiku be rūpesčių. Tesijaudinti dėl pažymių mokykloje. Kas rytą grūstis autobuse, rašyti žinutę „Važiuoju“ draugei, o tada laukti jos prie mokyklos.

Kiekviena akimirka atrodo tokia banali, bet po metų ji tampa išpuoselėtu prisiminimu. Sugrįžk, mano nekaltas džiaugsme, šaukia mano širdis. Ar tik nepasislėpei gūdžiame miške, kur lapė rusvoji kartas nuo karto užklysta?

Dažnai noriu sau trenkti į veidą, kad esu labai prasta kalbėtoja ir dar prastesnė jausmų reiškėja. Seniai uždariau savo vaikišką šypseną su dešimčia spynų ir nebeatsimenu, kur palikau raktus.

O gal tiesiog pasiilgau šeimos ir namų… jie atrodo taip toli, kad net nebežinau, kada įstengsiu grįžti. Nebenoriu kalbėti angliškai. Tai lyg savęs kankinimas. Pakeisk kalbą ir paslėpk savo tikrąjį veidą po nuoširdžios ironijos kauke.

Nesuprantu, ar čia žiema man tokia sunki, ar mano bagažas varo mane iš proto. Juk turėčiau būti laiminga ir žydinti iš palaimos, o dabar tejaučiu šaltį ir neapykantą sau.

Tikriausiai užrakinus darboholiką į namuose ir liepus laukti ir ilsėtis, jis tavęs nesuprastų, nes pas jį žodyne nėra tokio žodžio kaip „poilsis“. Tas pats būtų laukinį katiną pabandyti uždaryti narve. Ir be veido liktum.

O aš dabar rymoju prie lango ir stebiu temstantį dangų. Rytoj nauja diena, geriau pradėti rašyti kokį romaną, šypteliu, nes be pavasario nelabai ką galėsiu padaryti…

Kas žino, gal po metų aš žvelgsiu į save atgal ir galvosiu, jog mano laikas buvo neįkainojamas ir pilnas prasmės. O dabar tegaliu atsidūsti ir gaudyti žvaigždes danguje. Arba nusipirkti loterijos bilietą. Pinigai kartais irgi turi vertę. Pavyzdžiui, būtų visai malonu pakeliauti po pasaulį su fotoaparatu, užrašų knyga ir tušinuku. Gal dviem, dėl visa ko, kad vienam rašalas baigtųsi.

Ieva, laukianti pavasario.

Rodyk draugams

Naujesnis puslapis »