BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Prie kalėdinės eglutės, arba belaukiant Kalėdų

Kodėl mūsų nerimastingos širdys kiekvieną dieną pakyla į karą prieš protą? Kodėl mes negalime patogiai išsimiegoti karališkoje lovoje, o geriau pasirenkame kilimą ant grindų? Kartais žvilgteliu į vaikus, žaidžiančius slėpynes kieme. “Trys du vienas…. Einu ieškoti!” Ir tada aš suploju delnais ir užsidengiu akis.

Krentu į žolę ir paskęstu subtiliuose laukinių obuolių citrininiuose kvapuose. Įsivaizduoju galinti skraidyti. Ir plasnoju tada savo baltais pūkučiais nulietais sparnais. Lyg gulbė. Ar gandras… Laikas medžioti, žvilgteliu į tvenkinį viduryje miško.

Krentu žemyn ir atsistoju ant keturių kojų. Esu vienišas alkanas vilkas. Alkanas tyro išgąstingo klyksmo ir šviežios mėsos. Pamatau stirną, kramsnojančią krūmo lapelius. Taip, ji yra tai, ko trokštu šiandien. Sudraskyti, kramtyti ir praryti. Ir jausti kūną prisipildantį nekaltumu.

Bet ji pastebi mane ir pradeda šuoliuoti tolyn. Esu per daug susikoncentravęs į savo svajonę ir nepastebiu kaip ji dingsta iš mano akiračio. Galop pabudęs iš sapno, nusivylimo apimtas prieinu prie tvenkinio ir stebiu savo atvaizdą. Kas gi aš esu? Tik senstantis vilkas, ieškantis džiaugsmo ir pasitenkinimo.

Šoku į tvenkinį tikėdamasis, kad vanduo nuplaus mano nusivylimą. Mano kūnas nusilieja plieniniais žvynais, ir neriu gilyn link gintaro rūmų. Ten tolyje Žilvinas lūkuriuoja prie vartų laukdamas Eglės. Pasisveikinu tyliai ir plaukiu link to malonaus Kalėdinio stalo kvapo. Jis juk taip arti…

Užmerkiu akis tikėdamasi priplaukti greičiau prie vaišių ir šventinio juoko.

Bet nerimastingas vėjas pabučiuodamas mano skruostą pabudina iš sapno. Aš vis dar čia, savo namuose, kurie greitai bus svetimais. Ir laukiu kalėdinio stebuklo žiūrėdama į dirbtinę eglutę su auksiniais ir raudonais papuošimais. O jie vis žiba ir žiba kuždėdami: “Greitai Ieva, jau greitai…”.

Ieva, laukianti Kalėdų.

Patiko (7)

Rodyk draugams

No comments yet. Be the first.

Rašyk komentarą