BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ištrauka iš tikrų ir susapnuotų atsiminimų

Jis stovėjo užuovėjoje ir mojavo man, kad prieičiau. Vakar tik grįžau į savo gimtąjį miestelį, ir iškart teko susidurti su tuo, nuo ko pabėgau į svečią šalį. Pamojavau atgal ir atsidususi priėjau prie jo.

—Kaip manai, kodėl rožės yra skirtingų spalvų? — mostelėjo ranka link rožių darželio.

— Taigi skirtingos rūšys. O kodėl žmonės būna ir baltaodžiai ir juodaodžiai? — pašaipiai žvilgtelėjau į jį.

— Tai kad anie niekaip nuo saulės negali pasislėpti, juodieji. Padegę kiek.

Sutrikau nuo jo tokio tiesmukiško atsakymo ir jau norėjau eiti namo, kai jis pagriebė mane už rankos ir pabučiavo į lūpas.

— Pasiilgau tavęs, — jis sušnibždėjo.

Nieko neasakiusi nusisukau ir nužingsniavau. Tiek kartų meldžiau jo ištarti šiuos žodžius man, kad dabar, kai tai išsipildė, suvokiau, kad mano noro išsipildymas nė kiek man nepakėlė ūpo.

Šiandien laidoja mano senelį. Praleidusi kelias dienas prie jo kūno šarvojimo salėje, nusprendžiau išeiti kelioms minutėms gryno oro, kol kiti gedintys nuėjo į mišias.

Atsisėdau prie senelio sodinto gluosnio ir pažvelgiau į dangų. Prisimenu, kai senelis pasakodavo istorijas apie pokario laikus ir lėktuvus, skrodžiančius dangų naktimis. Ar šiandien vokiečiai vėl bandys pulti rusus? O gal Hitleris žvelgia kiek toliau? Geriau palikti tai karo ekspertams. Daug nuansų būdavo karo periodu, viskas buvo kruopčiai suplanuojama. Kiekviena menka klaida kainuodavo šimto žmonių gyvybes. Nors tai nelabai rūpėjo Rytų ir Vakarų galvoms, čia mes, mužikai, drebėdavome rūsiuose, kol lėktuvai atakuodavo mūsų žemę.

Bet dabar ne karo metas, dabar vidurvasaris. Žolė kiek aukštoka darosi. Niekas per laidotuvių rūpesčius neturėjo laiko prižiūrėti gamtos. Numirė jos dvasia kartu su senelio taikiu noru ja rūpintis. Visai kaip ir jo katinas. Teko jį užmigdyti, nes nebebuvo kam jį prižiūrėti be senelio.

Pastebiu tolyje artėjančią juodą mašiną. Įsuka į mūsų kiemą. Išlipa senyva moteris ir nueina tiesiai į namą, kur mano senelis pašarvotas. Įdėmiai nužvelgiu jos grakščią eiseną. Atrodo, lyg užsienyje pabuvusi. Įdomu, ką ji čia veikia šiaime ištuštėjusiame kaime…

Atsistoju ir nueinu į namą. Moteris atsisėdusi po dešinę prie senelio karsto tyliai žvelgia į jo išbalusį be emocijų veidą.

— Žinai, miręs ar gyvas, jis niekada nerodė per daug emocijų. Atrodo, jog jis vis dar miega ir bet kurią akimirką pabus, — nusišypso moteriškė ir pažvelgia į mane.

— Jūs pažinojote mano senelį?

— Aš daug ką pažįstu. Vis tenka keliauti nuo vienos vietos į kitą.

Ji atsistoja ir išjungia raudas, dvi dienas skambėjusias per magnetofoną. Apsisuka ir prisėda prie seno pianino ir pradeda groti džiazą.

Aš stoviu kiek sutrikusi ir mąstau, ką jai pasakyti. Prieinu prie senelio ir pažvelgiu į jo ramų veidą.

— Dievinu pianino skambesį, — ji šūkteli iškilmingai ir linkteli galva link manęs, — Tu moki groti, Ieva?

— Tikriausiai „Du Gaidelius“ ir sugebėčiau vienu pirštu sugroti, — šypteliu ir prieinu prie jos.

— Dievinu pianino skambesį, toks melancholiškai saldus. Ir tiek daug prisiminimų sukelia…

Užmerkiau akis ir pasinėriau į pianino skambesį. Alkoholio dleksmas šveniai pakutena mano nosį. Atmerkiu akis. Pustuštis baras. Pavieniai žmonės sėdi prie stalų ir gurkšnoja kas ką. Vienas geria jau ketvirtą viskį su ledais, kitas vis dar siurbčioja bokalą alaus.

Moteris juoda suknele groja nusisukusi pianinu ramią melodiją. Prieinu prie vieno vyro su raudono vyno taure.

— Kiek kartų tau tektų sudvejoti, jei pasiūlyčiau stiklinę vyno? — linkteli man galva.
Prisėdu prie jo ir pažvelgiu į jo veidą. Padavėja atneša taurę vyno ir nueina.

— Išgerkim, Ieva, šiandien už mūsų valiūkišką jaunystę. Už tai, kad be jokio vargo galėtume švaistyti pinigus vynui ir negalvoti apie rytojų.

Pakeliu taurę ir guršteliu vyno. Aitrus jo skonis lėtai nubėga mano stemple ir sušildo mano kūną. Žvilgteliu į moterį, grojančią pianinu. Jos liauna nugara tiesi kaip styga. Ji nustoja groti, atsidūsta ir vėl įninka į dabar kiek linksmesnes gaidas.

— Nelabai yra ką švęsti šiandien, seneli, — pažvelgiu į jį.

— Kiekviena diena yra lyg šventė ir kiekvienas nutikimas mums atneša malonumo ir pasitenkinimo. Viskas tikį gera. Kaip ir rudenį klevai nugeltonuoja ir apmiršta tam, kad pavasarį atgimtų su dar didesne jėga.
Išgeriu dar vyno. Malonus svaigulys pasiekia mano mintis.

— O aš galvoju, kad klevai gražesni būna rudenį. Tokie melancholiški ir ramūs, — gurkšteliu dar vyno ir prededu trypčioti koja į ritmą. — Kaip norėčiau groti pianinu…

— Tai grok, kas draudžia, — mesteli jis ir pabaigia savo vyno stiklinę.

— Pirštai sustingę, per vėlu groti…

— Pasiteisinimai, pasiteisinimai. Jei tu įdėsi savo širdį į savo tikslą, pamatysi, kai vieną dieną grosi taip gerai, kaip ji.

Senelis atsistoja ir nueina prie moters, grojančios pianinu. Prisėda šalia jos ir išsitraukęs cigaretę, giliai užsirūko.

Užmerkiu akis ir klausau kiek mažorinės melodijos. Nejučia nusišypsau. Ar tik ji ne ta pati, kurią grojo per mano draugės vestuves vienas muzikantas? Per jas sugebėjau tiek daug vyno išgerti, kad net torto nebereikėjo. O aš juk be saldėsio po vakarienės kaip kareivis be ginklo.

Moteris nustoja groti. Atmerkiu akis.

— Galėtum ir nesustoti, — atsiremiu į jos pečius.

— Tuoj mišios baigsis, konservatorių gąsdinti nenoriu, — šypteli ji ir atsistoja.
Priėjusi prie senelio karsto, pabučiuoja jį į kaktą ir atsisuka į mane.

— Man jau laikas eiti, Ieva, — ji pasiima rankinę ir sustojusi tarpduryje atsisuka į mane, — Ar atsimeni, kai mes lakstydavome laukais dar vaikai būdami ir karstydavomės po medžius be jokios baimės susižeisti?

Geriau gyvenk tokiu pojūčiu dabar, ir pamatysi, kad gyvenimas tėra mylimiausių ledų laižymas.

Ji šypteli man ir įsėdusi į mašiną pamojavusi nuvažiuoja. Tolyje dar blyksi juodas taškas, o iš kitos pusės jau pareina palyda iš bažnyčios.

O man šypsotis kažko norisi…

Patiko (8)

Rodyk draugams

No comments yet. Be the first.

Rašyk komentarą