Fragmentai iš praeities
Išsižadėsiu tikėjimo ir ateities, nes pastarieji nežydi taip baltai kaip obelys pavasarį.
Pakelsiu nuo žemės pušies šakelę — tą, kuri gulėjo jau kuris laikas prie kareivio kapo. Tas šakelės liūdnas kvapas…
Atsisuksiu atgal į tolimą klevą, vis dar paskendusį žiemiškajame rūbe. Dar tolimas kelias laukia mūsų iki užgimimo…
Panaudosiu paskutinį pakelį arbatos užpildama karštu vandeniu. Bent šįvakar dar galėsiu sušildyti savo viltis ir pasitikėjimą.
Ir nusivilsiu savo egzistencija. Nes toji vėl paklydo labirintuose tarp žmonių, įnikusių į savo technologines būtis.
Ir tas klevas greitai taps plastikinis gamtos palikuonis… Ir gaila, kad dėl to esame kalti mes visi.
Ir aš skęstu klausimuose, sudėtingesniuose negu patys atsakymai. Nes tai, kas yra akivaizdu, dažniausiai yra sunkiai pastebima…
Eilinį sykį nagrinėjanti buitis ir būtis Ieva
Patiko (9)
Ach tos egzistencinės problemos :) šimtai klausimų, su tūkstančiais atsakymų, kurių kiekvieno teisingumui išmėginti, milijonai naujų klausimų, tokių pat neišsprendžiamų :)