BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Dešimt dienų. Ten ir atgal?

Jau antras arbatos puodelis tuštėja, bet kažkodėl mintys galvoja nepilnėja. Tik šlapimo pūslė kas 10 minučių kviečia pabendrauti su nykštukais.

Dešimt. Gražus skaičius, bet kartu ir toks bauginantis. Lygiai tiek liko dienų iki mano grįžimo į girtų aristokratų kraštą. Reikia pasiruošti lagaminą tolerancijos ir įsidėti milijoną žodžių “ačiū” ir “prašau”. Treti metai studijų greitai prasidės, atnešantys naujovių ir neišsemiamos patirties. Iš vienos pusės tai skamba jaudinančiai, o iš kitos — man grasina piktas balsas, jog nieko ten gero negausiu. Bet kai kelio atgal nėra, tenka kaip kamikadzei pulti į emigrantės rolę.

Dvi savaitės. Tiesą sakant, tik tiek tereikia, kad iš beviltiškos emigrantės tapčiau lietuve, gyvenančia Anglijoje. Gana greitai priprantu prie tokio ritmo. Tik vienintelis dalykas, kas visada liks kirminu, viduje graužiančiu pozityvumą, yra šeima ir draugai Lietuvoje. Būnant Anglijoje atrodo, jog gyvenimas tapo kaip filme, bet vis atidarau vieną kambarių mintyse, kur ant sienų prikabinėti paveikslai su mylimų žmonių veidais. Ir vaikštau ratais tame kambaryje žiūrėdama į besišypsančius veidus. Ir tada nejučia ašara pasirodo mano veide, naikindama iliuzijas, jog man visai nieko Anglijoje gyventi. Metai, tik metai beliko išbūti pririštai ten, vis guodžiu save.

Bet kartu ir pagalvoju apie tai, ką patyriau svetimoje šalyje, kiek gavau supratimo. Atrodo, jog atkasiau naują vertybių šulinį, kuris pagirdo mane supratingumu… ir šypsena veide! Netgi suvokimas, kad šeima yra pats svarbiausias dalykas pasaulyje tampa tarsi žiburiu, vedančiu per dar neišbandytus kelius. Atrodo, kad tai, ką darau, įgauna naują prasmę, naują spalvą… Ir ji tokia ryški!

Ir žinau, jog ta šviesa niekada manęs neapleis. Kaip ir tas  šulinys. Net ir tada, kai suklupsiu, užkliuvusi už abejingumo. Ir žinau, kad nematoma jėga mane pakels ir stums į priekį net tada, kai atrodys, jog kelias tapo neįveikiamas. Svarbiausia nepasiduoti ir kovoti…

O jei nesiseka kovoti, reikia prisėsti, išgerti puodelį arbatos. Juk taip darė ir anglai Antrojo pasaulinio karo metu, kai vokiečiai bombardavo virš jų galvų. Hmm… Vis dėl to kažko išmokau ir iš šios šalies.

Ieva, gurkšnojanti arbatą.

Patiko (10)

Rodyk draugams

No comments yet. Be the first.

Rašyk komentarą