BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Netrumpas atsakymas bežvejojant

Aš žinau, kad toji visagalė ypatingoji idėja yra netoli manęs. Galbūt net ir akimi pasiekiama. Galbūt net galiu jausti jos švelnų dvelksmą. Bet mano apdūmavusį žvilgsnį gaubia svetimos tamsumos. Tikriausiai tai mano nepasiryžimas, o gal tai tylėjimas nykios dienos.

Laimė tėra trumpas atokvėpis po dienos darbų. Ir tik mes savo prikrautose galvose tikime, jog laimė yra kažkas neapčiuopiama ir nepasiekiama. Mes bėgame nuo rutinos į gamtą. Bandome paskandinti stresą šiltame vasaros ežere. Tik akimirkai praradę budrumą, pasijaučiame laimingi. Gal mums vis dėlto užtenka materialumo ir pajaučiame pilnatvę viduje, maloniai šildančią mūsų esybę?

Iniciatyvumas. Štai ko mums trūksta kartais —to beribio suvokimo, kad mums reikia veiksmą atlikti. Svajonės įgyvendinimas yra reliatyviai susijęs su veiksmo procesu. Jeigu mes nepradėsime judėti, galime tik pasvajoti apie svajones. Keistai nuskambėjo… Vienaip ar kitaip —viskas sueina į vieną atsakymą. Nepasijausime laimingi, kol nepasieksime savo tikslų. Bet kartu nepasieksime savo tikslų, jei nepradėsime veikti. Nepradėsime veikti, jei nepajausime įkvėpimo. Nepajausime įkvėpimo, jei nepradėsime ieškoti. Nepradėsime ieškoti, jei nepajausime intereso augti. Nepajausime intereso augti, jei neatsiversime naujovėms. Neatsiversime naujovėms, jei nepakeisime požiūrio. Nepakeisime požiūrio, jei nepradėsime plėsti akiračio. Nepradėsime plėsti akiračio, jei nekeliausime. Nekeliausime, jei neturėsime santaupų. Neturėsime santaupų, jei nedirbsime. Nedirbsime, jei tingėsime. Va čia yra didžiausia nuodėmė. Per tingėjimą mes prarandame visas galimybes, ir vieną dieną prabundę septintą ryto suvokime, kad iššvaistėme savo gyvenimą dvejonėms ir nusivylimams. Ir toji laimė išbluko toliuose kartu su senelių namais kaime. O gal buvo parduota aukcione, kaip dabar yra gana populiaru.

Tad laikas po truputį slenka: vieną dieną greičiau, kitą — truputį sulėtėja. Tad geriau pasirausti spintoje, ištraukti savo meškerę ir pradėti žuvauti. Kitaip taip ir liksime ne tik patys nevalgę, bet ir šeimos nepamaitinę.

Ieva, žvejojanti tyliame ežere.

Rodyk draugams

Apie realybę, mokyklą ir Poną Adolfą…

Norėčiau gyventi savo iliuzijų kupiname burbule su patogiu foteliu. Ir skrieti per savo dienas be jokio rūpesčio. Gaila, kad tas burbulas yra permatomas, ir galiu matyti, kas yra priekyje.

O tada išsigąstu. Turiu baimę ateičiai. Fobijų žinovai tai pavadintų kokia “futurofobija” ar kaip. Aš tai vadinu “realybe”. Baimė atsistoti ir nueiti į tualetą viduryje paskaitos. Net mokykloje per tuos dvylika metų niekada nesu atsiprašiusi mokytojos išeiti iš klasės. Tik kartą, kai vos neapvėmiau mokyklinio vadovėlio. Arba, kai nosiai prasidėjo mėnesinės.

Įdomiai kartais gyvenimas sukasi. Vieną akimirką krenti nuo kėdės iš juoko su geriausia drauge ketvirtą valandą telefoninio pokalbio negalvodama apie ateinančią sąskaitą, o kitą — staiga randi save ant lovos verkiančią ir maldaujančią Dievo stiptrybės. Lyg karuselė… Aukštyn žemyn… Ritmiškai išmatuoju savo hormoninius išsišokimus. Siaube, kaip kartais sunku būti moterimi.

Paskutiniu metu žiūrėjau daug dokumentinių filmų apie Antrąjį pasaulinį karą. Tikriausiai daug kas mane pasmerktų, bet visuomet jaučiau tam tikrą simpatiją Pono Adolfo asmenybei. Išprotėjęs fanatikas ar tik sužeista menininko širdis verkia? Kartu jis mane įkvepia būti kitokia ir nebijoti išsakyti savo nuomonės. Ne ne, tikrai nepasisakyčiau prieš Senojo Testamento siekėjus. Gyvenu tolerancijos šalyje. Tokios mintys kaip skirtinga religija ar odos spalva čia neegzistuoja visuomenėje. Žinoma, kas vyksta tarp namų sienų tegul už jų ir lieka. Adolfas buvo labai tvarkingas ir organizuotas menininkas, drįstu teigti. Kartu puikus oratorius ir rašytojas. Nežinau, kas vyko jo galvoje, bet jo smegenys bent jau tikrai darbavosi iš paskutiniųjų. Retai kada gali tokių žmonių rasti. Visi atrodo labiau susidomėję atnaujinti savo Facebook’o sienas ir nuotaikas nei pajudinti smegenis ir išspręsti galvosūkį laikraštyje.

Net nežinau, ar laikraščiai dar egzistuoja jaunosios kartos galvoje. Nesu sena, bet kai pasižiūriu į sustingusias mano jaunesnės sesers akis ir nenorą bendrauti, pamatau ne žmogų, o žvėrį. Bet ir tą netikusį. Net instinktų išlikti nėra likę… Nebent klaviatūros maigymas galėtų padėti išgyventi. Meldžiu, kad bent tai atneštų jai džiaugsmo. Nelabai laiminga ji atrodo realybėje. Tikiuosi bent virtualus bendravimas suteikia kiek pasitenkinimo.

Ką aš čia bandau mokyti kartais… Pati pasišiaušiu kaip nepatenkintas katinas, kai kas nors mane bando pamokyti. Savamokslis dažniausiai geriausias pasirinkimas. Tik pabaikit mokyklą ir išsineškit kuo daugiau žinių, prašau. Ir ne tik žinių — organizuotumo ir disciplinos, nes net ir bohemiškiausi žmonės turi pareigų. Mokykla, kad ir kaip mes ją keikėme keikiame ar keiksime, yra viena didžiausių mūsų charakterio ugdytojų.

O dabar aš geriau pailsinsiu savo galvą nuo minčių. Pradėjau jau antrą dėlionę surinkinėti. Čia mano savotiška meditacija nuo visos realybės.

Ieva, paskendusi meditacijoje.

Rodyk draugams