BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Vakariniai planai ir nauji rytai

Mano planai vakare:

1. Anksti atsikelti
2. Nueiti į miestą ir praleisti šiek tiek laiko gryname ore
3. Studijuoti verslo ypatumus nesibaigiančiuose septyniuose šimtuose puslapių
4. Bandyti rašyti

Rytas. Atsikeliu gana vėlai, jaučiuosi pavargusi. Pradedu vėluoti su visais planais ir tenka išbraukti dalį jų. Pamirštu šypsotis ir pradedu skaičiuoti laiką. Suprantu, jog mano rytinė kava pavirto į popietinę, o septyni šimtai puslapių liko užversti stalo kampe. Pasijaučiu beviltiška.

Pradedu mąstyti apie savo tikslus ir bejėgiškumą juos įgyvendinti. Išeinu į miestą pasižvalgyti. Lyja ir vėjuota. Žmonės slankioja po parduotuves pirkdami kalėdines dovanas. Nusprendžiu apsidairyti pati, ką čia nupirkus artimiesiems. Praleidžiu valandą vaikčiodama po parduotuves ir galop nusiperku naują megztinį SAU. Kad pakelčiau nuotaiką dėl prarasto laiko.

Rytoj laukia nauja diena ir naujos galimybės, nusišypsau ir keliauju namo. Namuose šalta, mėtų arbata niekaip nesugeba pakelti nuotaikos. Jaučiuosi įstrigusi tarp laiko ir savęs pačios.

Diena iš dienos vis tas pats. Ir niekaip nesugebu pakeisti savo egocentriškumo į kažką malonaus ir šildančio. Taurė raudonojo vyno apsvaigina mane, bet kartu priverčia jaustis dar blogiau. Tas pats per tą patį.

Reikia keistis. Reikia pradėti kažką naujo. Bet ką? Mano įkvėpimas tolygiai slenka žemyn, ir galop viduje pradedu pūti. Esu savo pačios kalinė.

Bravo, Ieva, bravo.

Laikas jungti kitą bėgį ir bandyti prisivyti laiką. Arba pakeisti aplinką. Gyvenu pusiau supakuotame kambaryje. Dabar reikia mąstyti pozityviai ir nustoti būti kategoriškai.

Pasijuokimas iš savęs visada praskaidrina nuotaiką. Tik kad juoktis nebėra iš ko.

Duodu sau savaitę kažką pakeisti. Atsibodo angliška nuotaika.

Ieva.

Rodyk draugams

Prie kalėdinės eglutės, arba belaukiant Kalėdų

Kodėl mūsų nerimastingos širdys kiekvieną dieną pakyla į karą prieš protą? Kodėl mes negalime patogiai išsimiegoti karališkoje lovoje, o geriau pasirenkame kilimą ant grindų? Kartais žvilgteliu į vaikus, žaidžiančius slėpynes kieme. “Trys du vienas…. Einu ieškoti!” Ir tada aš suploju delnais ir užsidengiu akis.

Krentu į žolę ir paskęstu subtiliuose laukinių obuolių citrininiuose kvapuose. Įsivaizduoju galinti skraidyti. Ir plasnoju tada savo baltais pūkučiais nulietais sparnais. Lyg gulbė. Ar gandras… Laikas medžioti, žvilgteliu į tvenkinį viduryje miško.

Krentu žemyn ir atsistoju ant keturių kojų. Esu vienišas alkanas vilkas. Alkanas tyro išgąstingo klyksmo ir šviežios mėsos. Pamatau stirną, kramsnojančią krūmo lapelius. Taip, ji yra tai, ko trokštu šiandien. Sudraskyti, kramtyti ir praryti. Ir jausti kūną prisipildantį nekaltumu.

Bet ji pastebi mane ir pradeda šuoliuoti tolyn. Esu per daug susikoncentravęs į savo svajonę ir nepastebiu kaip ji dingsta iš mano akiračio. Galop pabudęs iš sapno, nusivylimo apimtas prieinu prie tvenkinio ir stebiu savo atvaizdą. Kas gi aš esu? Tik senstantis vilkas, ieškantis džiaugsmo ir pasitenkinimo.

Šoku į tvenkinį tikėdamasis, kad vanduo nuplaus mano nusivylimą. Mano kūnas nusilieja plieniniais žvynais, ir neriu gilyn link gintaro rūmų. Ten tolyje Žilvinas lūkuriuoja prie vartų laukdamas Eglės. Pasisveikinu tyliai ir plaukiu link to malonaus Kalėdinio stalo kvapo. Jis juk taip arti…

Užmerkiu akis tikėdamasi priplaukti greičiau prie vaišių ir šventinio juoko.

Bet nerimastingas vėjas pabučiuodamas mano skruostą pabudina iš sapno. Aš vis dar čia, savo namuose, kurie greitai bus svetimais. Ir laukiu kalėdinio stebuklo žiūrėdama į dirbtinę eglutę su auksiniais ir raudonais papuošimais. O jie vis žiba ir žiba kuždėdami: “Greitai Ieva, jau greitai…”.

Ieva, laukianti Kalėdų.

Rodyk draugams