BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Tarp vaikystės prisiminimų…

Užmerk akis ir sudegink dvejones. Šiandien tu matai saulę paskutinį kartą. Ką žadi daryti? Ar ketini liūdnomis akimis visą vakarą ją lydėti į amžiną poilsį? O gal geriau atsidaryk butelį prabangiausio raudono vyno, pagaminto prancūziškuose vynuogynuose? Ne…

Dabar tu turi susikaupti ir perprasti klausimą, kuris nulems tavo ateitį. Ir jis tikrai ne apie traukinius ir laiką, kada jie susitiks savo maršrutuose…

Ir štai tu iškeli nykštį. Mašina sustoja. Senukas sėdi už vairo ir šypsosi tau. “Jis man kažkur matytas” — surauki kaktą, bet vis tiek įsėdi į mašiną šalia jo. Senukas pasuka galvą ir prakalba keistai pažįstamu balsu: “Šiandien dienos sriuba yra pomidorinė, Ieva”.

Nespėji nei susiprasti, jog tas senas žmogus yra jau miręs, tavo veidą nulieja išpilta pomidorinė sriuba. Ir dabar gėdingai sėdi su varvančia nuo veido sriuba vietiniame restorane su baltomis staltiesėmis. Suglumęs padavėjas žiūri į tave ir pasiūlo baltą rankšluostį. Tu slapta džiaugiesi, kad sriuba yra raudona ir nereikia slėpti raudonio and tavo skruostų. “Mama…” — meldi vaikiškai pagalbos ir palendi po stalu.

Trapi ranka pakelia baltą staltiesę ir ištraukia tave iš po stalo. “Ievute, einam jau namo” — mama apkabina tave ir pabučiuoja į kaktą. Ant sofos sėdi močiutė su seneliu ir žiūri “Panoramą”. Mama pasodina tave ant sofos ir pradeda mauti batus. Tu žvelgi į jos skaistų veidą ir nusišypsai. Mama paima tave už rankos ir vedasi pro duris į gatvę.

O tau taip gera žingsniuoti šalia mamos ir matyti šypseną jos veide… “Vienas du trys keturi…” — pradedi skaičiuoti žingsnius ir vis žvilgčioji į mamą, grakščiai einančią šalia.

Iš kitos pusės tėtis paima tavo ranką. Turgus šiandien sausakimšas. Bet niekas tau nebaisu, kai jis tvirtai laiko tavo ranką. “Tėti, tėti, gal gali man nupirkti saldainį?” — sukuždi jam. Tėtis pažiūri į tave ir nusijuokia. Tyliai nusėlinam prie prekystalio su gardėsiais, kol mama perka bananus. “Kurio nori?” — pakelia tave tėtis. Baksteli į “Kaukė” šokoladuką ir susigėdusi prisispaudi prie jo krūtinės. “Viskas gerai, Ievut” — pabučiuoja tave į skruostą. Padėkoji už saldainį, ir grįžtate prie mamos, su maišeliu rankoje.

Užpūti žvakę prie savo lovos ir įsitaisai tarp minkštų pūkinių patalų. Palieki žemę ir savo naujoviškos statybos butą. Grįžti atgal ir atgal. Į tuos laikus, kai džiaugsmo suteikdavo močiutės blynai, o žaizdas gydydavai su gysločio lapais.

Taip ir palikai savo svajones. Nuskandinai toje upėje prie akmens, kuris tave visada gąsdindavo savo didybe. “Tai buvo savotiška mūsų Trakų pilis” — šypteli. Dabar rytinis kavos puodelis su obuoliu atstoja močiutės blynus, o kantrybė užgydo žaizdas. O Trakų pilį nuskandinai rytiniuose lygiai dvidešimt minučių trunkančiuose dušuose.

Ne visi yra laimės kūdikiai pasaulyje. Kartais tenka dirbti daug ir sunkiai, kad užsitarnautum penkiolikos minučių pertraukos.

Tikėk, Ieva, tikėk. Kartais stebuklai gyvenime vyksta. Kartais tas senas žmogus prabunda tavo sapnuose ir kartoja: “Viskas yra įmanoma. Svarbiausia yra norėti.”

O tu tik juokiesi ir juokiesi…

Šiandien saulė šviečia svetimoje šalyje. Tikiesi rytoj ji nušvies ir tavo namų ilgesį. Viskas yra įmanoma, kartoji sau ir eini taku per seną mišką.

Ieva, rokuojanti atsiminimus.

Rodyk draugams