BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie loterijas, prisiminimus ir laimę…

Niekada nesidairyk atgal, nes visi prisiminimai kaip lietus Anglijoje ateis netikėtai priversdami tavo širdį plakti daugiau ir mintis kunkuliuoti apie tai , kas galėjo įvykti kažkada. O tada pasiduodi siurrealistiam sapnui ir nukeli save į kitą dimensiją… Gražu yra sėdėti parke po žaliuojančiu medžiu saulei šviečiant, deja realybė apkloja krentančiais lapais ir užkasa purve.

Ar tai kasmetinis melancholiškas ruduo kaltas dėl mūsų niūrių ateities vizijų? Net nežinau. Tikriausiai ir neverta ieškoti atsakymo, juk ruduo nesitęs visus metus. Tiesiog kartais liūdna būti įstrigusiai tarp realybės ir sapnų.

Bet tie paukščiai, išskridę neseniai, sugrįš pavasarį, atgaivindami mūsų tikėjimą savimi. O dabar, užkonservuosiu save kvadratinėje degtukų dėžutėje ir apsistatysiu plytine siena, kad apsaugotų mane nuo piktų vėjų. Gaila, kad kvėpuoti darosi sunku čia…

Aš kartai dar turiu tikėjimo, jog saulė parodys savo veidą iš po sunkios dangaus marškos. Gal ne rytoj, gal ne poryt…

O dabar tęsiu savo egzistencines tapatybės paieškas su puodeliu žalios arbatos, kad sušildytų nuo negatyvių minčių. Ir širdis jau prašosi į namus, prie kurių yra prirakinta grandinėmis su ašmenimis, įremtais tokiu atstumu, kad tik reguliariai ši plakt tegali… Tik keista, kad artimųjų veidai pasikeitę, ir nebe tie žmonės mane laiko už rankos, kai būna sunku.

Siurrealistiniuosi sapnuose paskendusi Ieva.

P.S. Ar tikrai mums visiems yra lemta būti laimingiems? Man kartais atrodo, jog tai priklauso nuo bilieto, ištraukiamo loterijoje gimstant. Niekada nebuvau gera žaidėja…

Rodyk draugams

Iš Mėlynbarzdžio pilies…

Ar egzistuoja toks gyvenimas, kurį galima būtų apibūdinti žodžiais “ilgai ir laimingai”? Ką tai reiškia? Ar žiūrint iš visuomenei priimtinos pusės — šeima, materialinė gerovė, kasmetinės atostogos, mylimas darbas, jaukus nedidelis namas su terasa ir sodeliu, kuriame bėgioja šuo ir snaudžia katinas — tai yra laimingo gyvenimo recepto paslaptis? Žinoma, dažnai pasvajoju apie tokį gyvenimą, bet žinau, jog tai tik iliuzija, mano psiaudo-pasaulis. Kodėl? Atsakymą atradau beklaidžiomama po gotikinę Mėlynbarzdžio pilį.

Taip, atrakinau uždraustas duris, ir pamačiau, ką visą laiką  bandžiau paslėpti savo minčių gilumoje. Bet, juk smalsumas yra stipresnis jausmas nei noras gyventi. Ir suvokiau, jog nenoriu kurti savo gyvenimo įprastais pamatais. Nenoriu gyventi įkalinta dienų skaičiavimo ir savaitgalių laukimo. Noriu eiti New York’o gatvėmis su garuojančia kava rankoje, noriu mėgautis šalta “Margarita” gulint ant gulto Indijos vandenyno saloje. Aš negaliu įkaltinti savęs atsakomybe ugdyti kitiems ateitį, jeigu pati esu tik vasariškas vėjas pievoje. Aš vis dar savo pasakos kūrimo procese.

Gyvenama dėl savęs, ir geriau nemeluokit tie, kurie turi vaikus ir teigiate, kad jūsų gyvenimas yra paaukotas vaikų gerovei. Jei taip manote, vadinasi dar vis bijote atverti paslaptingas duris. Bet juk raktas jūsų rankoje!

O aš kol kas vadovaujuosi jauno John Lenon’o ištarta fraze: “Kai užaugsiu, noriu būti laimingas”. Šiandien žadu praleisti vakarą pas pingvinus. Jie žadėjo įdomų pasakojimą apie vienišą baltajį lokį, kuris kažkada buvo juos aplankęs. Šis jiems už svetingumą papasakojo istoriją apie vieną merginą, kuri pasirinko daryti tai, kas kitų manymų atrodė absurdu apmėtyta optimistiška viltis. Sudomino, tiesą sakant.

Ieva, planuojanti besiruošianti viešnagei pas pingvinus.

P.S. Pradėjau galvoti apie kelionę prie jūros. Jaučiu, kad ji mane šaukia savo neramiomis bangomis. Greitai, labai greitai…

Rodyk draugams