BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Pažadinkit mane, kai rugsėjis baigsis…

Ir vėl grįžau į savo įprastą rutiną — sėdėti universitete po keliolika valandų. Gaila, kad nesugebu tiek daug nuveikti per jas, kaip užsibrėžiu kasdien. Užuot skaičiusi apie gotiką filmuose, dabar bandau šaržuoti savo blog’ą.

Bet tikriausiai ne aš viena esu apimta rugsėjo melancholijos ir pasyvumo. Atrodo, jog lova yra didžiausias malonumas, kokį gyvenimas tegali suteikti. O šiandien savo nerišliose svajonėse pagimdžiau naują kūrybinį vaiką. Bet ne lietuvišką. Jaučiu, jog Lietuva manęs tiek nemyli, kiek myliu aš. Ir, kad ir kaip neigčiau tai, bet mano širdis jaučiasi laimingesnė Anglijoje. Koks įdomus paradoksas, ar ne? Iš pradžių atrodė, jog mano namai ir yra mano namai, o dabar viskas keičiasi. Ir aš nebesipriešinu, plaukiu pasroviui. Netgi rašyti pradėjau anglų kalba. Dar tik užrašų knygutėje. Kol kas.

Gyvenimas yra ironija, todėl visada reikia juoktis iš situacijų, kokias jis atpūčia į tavo pusę. Galbūt kartais ir sunku pasidaro išstovėti ant kojų, bet vis tiek šypsokimės. Šypsena nieko nekainuoja, išmokė mane Anglija, tad reikia tiesiog gyventi pozityviai.

Aš žinau, jog kada nors grįšiu į Lietuvą ilgam, bet dabar esu tik jaunas gandras, gyvenantis kitoje šalyje, nes Lietuvoje šaltu periodo laiku išgyventi būtų neįmanoma. Juk visi norime ne tik egzistuoti, bet ir tobulėti ir ugdyti savo mentalitetą ir dvasines vertybes.

Laimė yra tikra tik tada, kai ja dalijamasi. Šiandien neįpirkau kavos puodelio dėl to, jog atidaviau savo dešimt pensų labdarai, bet arbata tobulai mane sušildė. O gal tai buvo to vyro padėkos šypsena ir palinkėjimas davus dešimt pensų? Tiek nedaug gali padaryti tiek nedaug…

O dabar maloningai atsisveikinu su rugsėju. Susimatysime po metų. Nesu tikra, kur būsiu, bet tikrai pasikaustysiu tavo liūdniems vėjams.

Ieva, atsisveikinanti su rugsėju.

Rodyk draugams

Iš sapnų gilumos…

Venintelis dalykas, ko dabar trokštu, yra miegas. Ir sapnai. Realybė trenkia per daug stipriai į veidą. Kodėl? Todėl, kad neturiu inercijos priešintis. Kol kas. Dabar tik stoviu vėjuotame lauke ir laukiu nušvytimo viduje, kuris mane išlaisvintų ir suteiktų energijos pasipriešinti audrai. O gal geriau prigulti ir palaukti, kol audra išsisklaidys?…

Ir vėl sapnuoju šimtus sapnų per vieną naktį. Ir visi veidai matyti, mano melancholijai primenantys nuostabias praeities akimirkas. O aš negaliu padaryti nieko, tik laukti, kada atgimsiu ir pakilsiu nuo žemės kaip nenugalimasis drąsiaširdis riteris, kovojantis dėl širdies damos.

Ir kasdien vis prašau nematomų dievų suteikti man pozytivumo, kad svajonės nepasirodytų tesančios iliuzija. Aš noriu tikėti, jog kiekvienas medis, užaugęs miške, yra svarbus ir unikalus. Nenoriu būti tamsybių apgaubta ir tuštybės aukšros apšviesta.

Ir kai tik pamatau matytą veidą, vėl suskamba ilgesingas vakaro noktiurnas. O tada širdis nenugalimai pradeda priešintis realybės sampratai, ir mano ilgesingas ruduo nusidažo įvairiaspalviais fantazijų pasaulio lapais.

O miegoti taip jauku ir gera…

Ieva, paskendusi rudens minorinėje nuotaikoje.

Rodyk draugams

Dešimt dienų. Ten ir atgal?

Jau antras arbatos puodelis tuštėja, bet kažkodėl mintys galvoja nepilnėja. Tik šlapimo pūslė kas 10 minučių kviečia pabendrauti su nykštukais.

Dešimt. Gražus skaičius, bet kartu ir toks bauginantis. Lygiai tiek liko dienų iki mano grįžimo į girtų aristokratų kraštą. Reikia pasiruošti lagaminą tolerancijos ir įsidėti milijoną žodžių “ačiū” ir “prašau”. Treti metai studijų greitai prasidės, atnešantys naujovių ir neišsemiamos patirties. Iš vienos pusės tai skamba jaudinančiai, o iš kitos — man grasina piktas balsas, jog nieko ten gero negausiu. Bet kai kelio atgal nėra, tenka kaip kamikadzei pulti į emigrantės rolę.

Dvi savaitės. Tiesą sakant, tik tiek tereikia, kad iš beviltiškos emigrantės tapčiau lietuve, gyvenančia Anglijoje. Gana greitai priprantu prie tokio ritmo. Tik vienintelis dalykas, kas visada liks kirminu, viduje graužiančiu pozityvumą, yra šeima ir draugai Lietuvoje. Būnant Anglijoje atrodo, jog gyvenimas tapo kaip filme, bet vis atidarau vieną kambarių mintyse, kur ant sienų prikabinėti paveikslai su mylimų žmonių veidais. Ir vaikštau ratais tame kambaryje žiūrėdama į besišypsančius veidus. Ir tada nejučia ašara pasirodo mano veide, naikindama iliuzijas, jog man visai nieko Anglijoje gyventi. Metai, tik metai beliko išbūti pririštai ten, vis guodžiu save.

Bet kartu ir pagalvoju apie tai, ką patyriau svetimoje šalyje, kiek gavau supratimo. Atrodo, jog atkasiau naują vertybių šulinį, kuris pagirdo mane supratingumu… ir šypsena veide! Netgi suvokimas, kad šeima yra pats svarbiausias dalykas pasaulyje tampa tarsi žiburiu, vedančiu per dar neišbandytus kelius. Atrodo, kad tai, ką darau, įgauna naują prasmę, naują spalvą… Ir ji tokia ryški!

Ir žinau, jog ta šviesa niekada manęs neapleis. Kaip ir tas  šulinys. Net ir tada, kai suklupsiu, užkliuvusi už abejingumo. Ir žinau, kad nematoma jėga mane pakels ir stums į priekį net tada, kai atrodys, jog kelias tapo neįveikiamas. Svarbiausia nepasiduoti ir kovoti…

O jei nesiseka kovoti, reikia prisėsti, išgerti puodelį arbatos. Juk taip darė ir anglai Antrojo pasaulinio karo metu, kai vokiečiai bombardavo virš jų galvų. Hmm… Vis dėl to kažko išmokau ir iš šios šalies.

Ieva, gurkšnojanti arbatą.

Rodyk draugams