BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Vakaro diskusijos apie žygius, labirintus ir vidinius prieštaravimus

Tas sentimentaliai ilgas vakaras nušviečia mintis tyliu kuždesiu tiesiai į širdį. Tik tik tik… Lėtai nuslenka valanda, ir kita. O aš dar nemiegu. Dar vis sėdžiu balkone kaip ir prieš metus ir rūkau cigaretę stebėdama žvaigždes. Vėjuota šiandien, gamta nerimsta. Kaip ir mano širdis ir vidinis vaikas, šypteliu.

Stengiuosi įveikti savo sukurtą minčių labirintą. Sakoma, kad reikia einant labirinte dešiniąja ranka liesti sieną, ir ji pati atras kelią laukan. Tikriausiai per ilgaI vedžiojau save kairiąja, kad panaudočiau šį būdą ieškodama tokio (o gal jis net neegzistuoja!). Bet juk ieškome, tobulėjame visą gyvenimą. Vadinasi, turime mažiausiai septyniasdešimt metų išsipainioti iš savo pačių spąstų. Tiek daug laiko vis dėlto!

Tik jaunystė galėtų lėčiau eiti. Jaučiu kilpą ant kaklo vis labiau spaudžiančią ir paliekančią raudoną žymę. Ir vis sunkiau darosi įtilpti į konservatizmo rėmus. Net moralinės dietos ir dvasinis apipjaustymas nepadeda.

Batonu gimęs, dešra netapsi, užgesinu cigaretę ir keliauju sutikti savo pasąmonės tolimų kraštų. Ten saulė šviečia nors, ir nereikia keltis anksti ryte!

Dievinu rytus tik dėl kavos puodelių, taip maloniai sušildančių ir paruošiančių naujiems žygiams…

Ieva, bandanti panirti į sapnų vandenyną.

Rodyk draugams

Tas rugpjūtis…

Sveikas, rugpjčiūčio papilkėjęs dangau. Šiandien tu labai tylus. Ir tie du puodeliai kavos nepadeda tavęs prakalbinti. Teks vėl Kernagio klausytis, kad turėčiau pašnekovą.

Šiandien ramu, rytoj bus dar ramiau. Jūra banguoja toli nuo manęs. Kažko trūksta giliai minčių duobėje. Žinau ko, tad pradedu raminti tą vaikį, vis tampantį mane už rankos ir kuždantį “sugrįžk sugrįžk”. Reikės užsikaisti dar vieną puodelį kavos, prikandu lūpą.

Darosi vis sunkiau užrakinti blogas mintis sandėliuke, nes jų tiek daug prisikaupė. Tenka pasistengti, kad tos metalinės durys užsidarytų.

O laikrodis ant sienos vis tiksi tiksi tiksi… O aš dainuoju paskui Kernagį: “Mūsų dienos kaip šventė…”, kad negalvočiau apie svetimą kraštą, į kurį turėsiu gana greitai grįžti…

Ieva, stebinti rugpjūčio dangų.

Rodyk draugams

Iš pamąstymų prie jūros…

Nublanko prisiminimai saulėlydyje. Nuskendo jūroje kaip saulė. Ir dabar stoviu aš pakrantėje. Jūros bangos plauna mano kojas. Išplaus gal ir mintis. Visas visas.

Reikia paleisti tai, ką išlaikyti yra sunku. Ir nueiti. Grįžti atgal į savo gyvenimą. Į dabartį. Ir gyventi saule kasdienine suvokiant kad ji kils ir leisis. Ir mes sensim ir tolsim, kaip kad laivas pasislepia toli horizonte.

Tada apsigyvensiu kalnuose tarp laukinių gėlių. Išsijosiu sentimentalumą nuo tikrovės.

Mes gyvenam čia ir dabar. Gyvenam sau ir einam savo keliais. Susitiksim dar gal kada pilnoje gatvėje žmonių ir mandagiai linktelėdami galvą nusišypsosim vienas kitam galvodami: “Taip, tave kažkada pažinojau…”.

Ieva, tolstanti nuo jūros.

Rodyk draugams