BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kodėl?

Vaikystėje vis klausiame savo tėvų vis kokių klausimų: “kodėl medžiai rudenį numeta lapus?”, “kodėl tu rūkai?”, “kodėl Kalėdų senelis atnešė ne tokią lėlę?”, “kodėl šiandien lyja?”… Visko daugiau ar mažiau sužinome mokyklose, giliname (ar bukiname) savo supratimą apie pasaulį universitetuose. Ir tada mūsų klausimai tampa veikiau tylūs, retoriniai. Ir mes nustojame domėtis apie pasaulį, ir mūsų klausimai tampa egzistenciniais, kur nėra vieno atsakymo. Ir tėvai nesugeba į juos atsakyti.

Tada mes kapstomės po savo vidinį labirintą ir bandome pagauti tą vienintelį atsakymą. Tampame žiurkėmis, ieškančiomis sūrio laboratorijoje. Gaila, kad neturime uoslės surasti atsakymams į klausimus…

Taip jau yra. Mes prarandame gebėjimą matyti aplinką, nes per daug susikoncentruojame į save, į savo poreikius. Susikuriame nerealistinius idealus, kuriais sekame.

Lėtai žūsta mūsų galimybės tobulėti, nes įteigiame patys sau, jog niekada netapsime visažiniais dievais. Tada mūsų “kodėl” klausimai tampa tokiais kaip: “kodėl aš turiu dirbti keturiolika valandų per parą ir vos sudurti galą su galu, kai kaimynas Antanas tedirba aštuonias ir jau statosi namą?”. Liūdni mūsų klausimai, skęstantys pagiežos jūroje, atsidūstu… Dažnai pamirštame tai, jog tas kaimynas daug šypsosi ir bendrauja su kitais, kai tuo tarpu mes po darbo skubame atsidaryti butelį alaus ir žiūrime televizines laidas apie kirviais užkapotus žmones dėl to, jog šie nedavė lito ar kelių alaus nusipirkti…

Ir tada man kyla klausimas: “Kodėl mes negalime žvelgti į gyvenimą pozityviai ir vertinti tai ką turime?”.

Gaila, kad pati dažnai siekiu to, kas yra nepasiekiama taip užmerkdama akis mane supančiai aplinkai…

Kodėl šalies pilietė Ieva.

Rodyk draugams

Tarp gintarų…

Keisčiausios mintys ir filosofijos nusimezga besėdint balkone pirmojo aukšto bute ir stebint aplinką. Kartais pati savimi stebiuosi, kaip mano fantazija sugeba man apsukti galvą ir sukurti tokį įdomų pasaulį! Gaila, kad pasigirti negaliu tais vaizdiniais, nes jie išblėsta taip pat greitai kaip ir sužibo… Dar vienas rūpestis — mano galva ir rankos retai dirba kartu. Tiek daug dedu pastangų į kūrybą, bet rankos protestas atsisako atlikti sekretorės pareigą. Būna ir atvirkščiai — galva išvyksta atostogauti į smėlėtus krantus, blaškomus žydros jūros. Ir niekaip negaliu su ja susisiekti…

Pagalvojau, kad vienas gražiausių lietuviškų vardų man yra Gintarė. Tai taip pat buvo viena tų keistų minčių besėdint balkone ant nepaprastai patogios kėdės. Gintare, Gintare, Gintare… Tavo tobulybė yra blaškoma Baltijos jūros. Man kartais atrodo, kad tik tu sugebi sušildyti iš pirmos pažiūros atšiaurią jūrą.

Ar žinai, kad nešdama savo tokį nuostabų vardą, turi nešti ir dideles ambicijas? Bet tau yra paprasta, nesi kokia laukų gėlė —turi daug pasitikėjimo ir vidinės jėgos. Ir tik tu žinai, kaip tikslingai pakreipti druskinę, kad ji stovėtų spintelėje tobulai. Ir tai yra nepaprasta!

Ir kartais bijau, kad gintarus ir laukų gėles per didelis atstumas skiria… Ir, kad gėlės negali augti jūros pakrantėje. Jos nudžiūsta liejamos sūraus vandens! Ir bijau, kad gintarams nepatinka būti laukuose. Juk jiems reikia to vandens, kad galėtų žėrėti ir būti matomi…

Nupiešiau nematomą paveikslą — laukų gėlę, pražydusią tarp gintarų pajūryje. Ir tai pakabinsiu pačiam svarbiausiajame minčių kambaryje virš tikėjimo ir meilės. Ir gėlė amžinai žydės tada pajūryje!

Kartais peršasi mintis, kad nieko nėra neįmanomo pasaulyje. Gyvename tarp stebuklų, nusišypsau.

Gintarus renkanti Ieva.

Rodyk draugams

Kažkas nebe taip…

Vegetacija. Sąstingis. Ką daugiau teturiu pasakyti. Sveika atvykusi į pilkų žmonių pilką pasaulį, Ieva. Čia žmonės nesišypso, čia jie rimti. Pasiilgstu bohemos dvelksmo, išsisklaidžiusio alkoholio pritvinkusiose angliškose gartvėse.

Esu nebe ta, kokią padarė mane Lietuva. Nebegaliu gyventi tarp tylių keturių sienų žiūrėdama televizorių ir mąstydama apie ateitį. Niūrus lietuviškas oras aplankė  mano širdį. Jaučiu kaip manyje klykia neišnaudota jėga. Pasiilgstu tų keistų žmonių, kuriems nėra būtina apsiauti aukštakulnius ir apsivilkti frakus tam, kad galėtų išnešti šiukšles į kiemą.

Nebežinau, kodėl čia mane kažkas sukaustė grandinėmis. Jaučiuosi kaip gyvis uždarytas narve ir stebimas lankytojų. Greičiau baigtųsi lankymo valandos…

Kas dabar beliko? Nesu verta čia net artimųjų dėmesio. Juk neturiu ko pasiūlyti — nei pinigų, nei šeimyninės ateities. Esu niekas. Esu velnioniškai nykus niekas.

Kartais taip norėčiau atsukti laiką atgal ir sugrįžti į tam tikrus momentus. Tada, kai šypsojausi ir gyvenau. O dabar vegetacija.

Sveiki atvykę į Lietuvą. Čia nėra taip paprasta šypsotis. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad ir aš čia nebeturiu draugų ir šeimos. Atstumas paveikia visus. Aš ne išimtis…

Tūnanti tarp keturių sienų Ieva.

Rodyk draugams