BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie problemas ir smėlį batuose…

Neramu kartais būna audringomis naktimis vienišam kambaryje. Atrodo, kad šešėliai nuo medžių už lango užpuls savo liaunomis rankomis. Ir tada aš išsigąstu ir slepiuosi po antklode. Jaučiuosi saugiau nematydama niūrių vaiduoklių.

Taip ir gyvenime. Kartais tiesiog užsidengiame delnais savo akis ir stengiamės pabėgti nuo visų problemų. Juk tik taip pasijaučiame saugiau. Puikus žmogaus savisaugos instinktas. Gaila, kad problemos — ne medžiai naktinės audros, jos taip greitai nepraeina. Ir velkame jas kaip kokį sunkų bagažą. Negaliu patikėti, kiek daug visko prisirenka per metus! Turiu keltis į kitą vietą, ir vos sutalpinau viską į tris didelius maišus (praeitais metais jų buvo tik du).

Bet nenoriu kalbėti apie kraustymusis, nes tai yra labai keistai sunkus dalykas. Tiek daug prisiminimų prisigeria į gyvenamąsias vietas. Ir gražių, ir nuostabių. Kaip sako mano draugė, niekada dėl nieko nesigailėk gyvenime. Ir vieninteliai dalykai, dėl kurių tu apgailestauji, yra tie, kurių tu nepadarei turėdamas šansą.

Žvelgiant iš šios perspektyvos, mūsų problemos tampa tik miražas dykumoje. Ir kai mes į jas pasižiūrime objektyviai, suprantame, jog jos yra kvailos ir nereikšmingos. Ką galiu pasakyti iš savo pusės — mano problemos tėra smėlis batuose po pasivaikščiojimo pajūryje. Grįšiu namo, ir iškratysiu jį iš savo batų. Ir tai nereiškia, jog dėl to nebevažiuosiu daugiau prie jūros.

Ieva, besiruošianti grįžti į Lietuvą.

Rodyk draugams

Alergija, pavadinimu “Anglija”

Sveikinu visus pavėluotai su vasara. Greitai laikas bėga, keista. Žinoma, norėtųsi bent jau gražaus oro ir saulės. Dabar tenka draugauti su žvarboku anglišku oru. Bet neilgam. Kitą savaitę jau būsiu namie, Lietuvoje.

Pagaliau pradedu atsigauti nuo visko. Įvyko keista reakcija mano vidiniame pasaulyje. Šlykštus susidvejinimas. Tikra tiesa yra apie tai, jog žmogus turi skirtingas asmenybes kai kalba skirtingomis kalbomis. Aš irgi pagavau šią “alergiją”. Kas blogiausia, susirgau taip, jog ir mąstyti pradėjau kita kalba. O, kai norėdavau mąstyti lietuviškai, mano pasąmonė vis tiek automatiškai viską versdavo. Ir tada po didelių vidinių valios pastangų vienintelis sąmoningas išsigelbėjimas atrodė rėkimas. Norėjau rėkti taip garsiai, kad padusčiau, suklupčiau ir giliai paskui kvėpuočiau kelias minutes. Įdomi terapija, bet nusprendžiau panaudoti kiek kitokią — pradėjau klausytis lietuviškos muzikos.

Nenoriu tapti lietuve, kuri kalba pusiau angliškai. Ne! Tai yra baisu, nes lietuvių kalba yra kur kas turtingesnė ir gražesnė negu anglų. Ir aš myliu Lietuvą. Labai. Ir nepaisant visko trokštu grįžti į savą kraštą.

Džiaugiuosi, kad po truputį gyju nuo angliškos alergijos. Pirmas išgijimo požymis — aš rašau čia. Žinoma, nekalbu kažko ypatingo ir aktualaus (nors, manau, jog ne aš viena turiu šią alergiją). Bet jaučiu, jog žingsnis po žingsnio atrasiu įdomių temų, vertų mano postringavimų. Ir tobulėsiu lietuviškoje aplinkoje. Nes po visko, vis dar matau save ateityje Lietuvoje.

O dabar, bandau pagauti savo širdies kalbą ir asmenybę. Viskas po truputį.

Gyjanti Ieva.

P.S. Kaip malonu yra basai naktį bėgti lietuje per balas. Atrodė, jog vėl tapau ta mergaite, atradusia džiaugsmą mažuose stebukluose.

Rodyk draugams