BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kai užaugsiu, norėčiau būti…

Albatrosas. Toks didis ir ištvermingas keliautojas. Skriečiau savo trijų metrų ilgio sparnais virš vandenyno dieną naktį į neištirtus tolius. Gal atrasčiau tą pasakų pasaulį.

Arba trolis. Galėčiau vaikščioti dienom po nykias girias ir medžioti užklydusius klajūnus. Ir net praustis nereikėtų. Kartkartėm įbrisčiau į pelkę atvėsinti kojas, kad galėčiau toliau žygiuoti savo neatrastais keliais.

Arba tuo, kur sugebėjo tokią pupą užsiauginti, jog galėjo laisvai sau pavogti pinigus iš milžino, gyvenančio ant debesų. Gaila to milžino, kai pagalvoju — vienišas, nelaimingas, ir dar kažkoks nepažįstamasis įsibrauna ir griauna jo ir taip nekokį gyvenimą.

Bet tenka pripažinti, jog gyvenimas suaugus yra neįdomus ir pilkas. Atsikeli, eini eini eini, miegi. Ir taip toliau. Mes tampame žiurkėnais, įstrigusiais tame be paliovos besisukančiame rate.

Viskas anksčiau ar vėliau baigiasi. Faktas. Džiugias nuotaikas keičia nusivylimai ir suvokimas, jog toks yra tas gyvenimas:

1. Nenuspėjamas. Niekada negali nuspėti, kokia bus rytdiena.

2. Sunkus. Tik tas, kad priprantame po kurio laiko.

3. Daug reikalaujantis. Ir verkiame, ir liūdime, ir kenčiame. Ką jau padarysime. Gyvename juk dėl tų nuostabių ir šiltų akimirkų, ar ne?

Sveiki atvykę į suaugusiojo gyvenimą. Laikas įrodyti visuomenei, jog gali kažko pasiekti…

Gyvenimo rutinoje tūnanti Ieva.

Rodyk draugams