BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Iš kūrybos vakuumo…

Sveikinu patekus į visišką kūrybos vakuumą. Kad ir kaip stengiesi išgauti protingą mintį, suvoki, jog tavo negailestingas protas sužlugdys bet kokias viltis sukurti kažką tyro. Pelenai plaukioja šaltinyje tamsios miško kertelės. Ir, atrodo, tuoj galėsi pagaminti dinamitą iš turimo parako ir susprogdinti savo bejėgiškumą… “Rašyk!”, “Kurk!” šaukia mano širdis… Deja, turiu nuvilti pačią save. Pavasaris — viskas antai pabunda. Mano įkvėpimas užsisėdėjo su pozityvia energija miesto centro bare. Vyną geria, matyt.

Susidraugavau su abejingumu ir tingumu pagaliau. Net nežinau, ar reikia džiaugtis ar lietis ašaras. Bet gal tai visiems nutinka, kai ateina laikas rašyti priverstinius akademinius darbus? Aš viliuosi, kad mano kūrybiškumas pagaliau nustos trankytis po miesto barus, leisdamas pagiringas dienas sandėliuke po laiptais.

Bandau atmerkti akis ir pamatyti pavasarinį žavesį. Kažko tik ironizuoti viską norisi: savo situaciją, savo prisirišimą prie darbo ir tobulas raitytas gatveles, apstatytas raudonų namų. Arba tapau buliumi, arba pasigavau alergiją Anglijai. Gyvenu tobulai šlykščiame angliškame miestelyje. Ir jau norisi bėgti iš tos pasakų dėžutės. Jaučiu, jog švaistau laiką. Aš nesu švaistytoja.

Kad ir kaip viskas čia klostosi… Linkiu visiems apsikloti išmintingais ir tikslingais akademiniais patalais. Maniškius jau reikia skalbti veikiausiai…

Pozityvios energijos ieškanti Ieva.

Rodyk draugams

21

Sveikinu su diena, kai tampi visiškai pilnateisiu piliečiu. Keista, kad nesijaučiu kažkuo pasikeitusi. Viskas tas pats, kaip ir buvo vakar. Ir aš lyg vis dar tokia pati. Tiesiog įgavau daugiau teisių, ir įsipareigojimų, be abejo.

Ir dabar atsisukusi atgal į savo metus suvokiu, kad ne kažkiek ir pasiekiau savo gyvenime. Gal kiek patobulinau tam tikrus įgūdžius. Tas talentingas vaikis, kuris pasirodė perspektyvus prieš dešimt metų, pasislėpė savo iliuzijose. Gyvenimas yra kartus, drįstu sakyti. Ir reikia būti specifinio maisto mėgėju, kad įvertintum jo skonį.

Ir dabar sėdžiu savo šaltam kambaryje ir rašau. Kaip aš atšvenčiau savo gimtadienį? Ogi niekaip. Dariau tai, ką darau laisvomis dienomis, gal dar mažiau. Nereikia man švenčių. Tai iškeičiu į kambario tvarkymą ir romantišką pasimatymą su skalbimo mašina. Tokia ir yra realybė. Tu esi eilinis žmogus, bandantis išgyventi racionalioje visuomenėje. Pradedi skaičiuoti pinigus, sąskaitas, savo laiką. Nebelieka linksmybių ir žaidimų. Ir vaikiškai nuoširdžios šypsenos paskęsta rytiniuose kavos puodeliuose, išgertuose paskubomis.

Toks jau tas suaugusiojo gyvenimas, šypteliu. Tu turi pasiekti kažko jame, kaip vis girdžiu draugės balsą galvoje. Laikas skuba, ir mes nebeturime laiko pagalvoti, ko iš tiesų norime iš gyvenimo. Ir susiaurėja mūsų pasirinkimų galimybės begyvenant pagal šiuolaikines nuostatas.

Gal rytoj bus gražesnė diena, vis kužda man tas vaikis viduje… Reikės patikrinti orų prognozę, linkteliu.

Ieva, mininti savo gimtadienį.

Rodyk draugams

Netikėtas susitikimas

Ir ji vėl prabudo. Taip tyliai išlindo iš nykaus urvo ir pažvelgė man į akis.

— Ką tu čia darai?

Aš įdėmiai pažvelgiau į tą trapią būtybę ir sušnibždėjau:

— Gyvenu.

Ji ironiškai nužiūrėjo mane nuo kojų iki galvos. Ji buvo tokia gležna, bet tas stiprus žvilgsnis sukėlė manyje virpulius. Bijojau.

— Kažkaip keista man į tave tokią žiūrėti. Kur dingo ta egzistencijos prasmės ieškotoja? Kur dingo neįtikėtinų svajonių kupinas pasaulis?

Užsidegu cigaretę. Giliai įtraukusi dūmą nuleidžiu akis ir žiūriu į savo gėlėtus sportbačius.

— Ji čia, — žodžiai sunkiai iškeliauja iš mano burnos.

Ji apeina mane ratu ir sustoja už nugaros. Jos ilgi pirštai perbėga mano nugara. Mane nukrečia šaltis. Įtraukiu dar vieną dūmą cigaretės tikėdamasi prabusti iš to košmaro. Kaip ji galėjo atsikelti nežadinama? Ji juk mirusi!

— Kartais aš pagalvoju: kam tau reikalinga egzistencija, kai tampi viena jų, — ji pasuka žvilgsnį į žmones sėdinčius bare ir besijuokiančius, — Ir žinai, kad jie tau nėra draugai.

Pasuku galvą taip pat į tuos kelis jaunuolius, geriančius alų ir žaidžiančius kortomis. Dar viena blykstė iš telefono. Rytoj galima bus tai išvysti socialiniame tinkle prie komentaro “That night was wildddd!”.

Mano akyse pradeda tempti. Pajaučiu keistą silpnumą. Žinau, kad reikia prisėsti, kitaip nualpsiu. O ji tik stovi ir degina akimis mano nugarą.

Krentu ant purvino grindinio. Muzika ir kalbos tolsta nuo manęs. Aplink tamsu. Tik tyla. Ta neišpasakotai brangi tyla…

— Kuo aš tapau, mano mieliausias drauge? — sušnibždu toje tyloje.

— Tu esi ten, kur tavo namai, — ji paglosto man galvą.

— O kur mano namai? — vis dar mano akis gaubia tamsa.

Ji tyliai nusijuokia ir pabučiuoja man į kaktą.

— Dabar miegok.

Bandau ją sulaikyti, bet negaliu pajudinti rankų. Jaučiu, kaip kūnas apmiršta, o mintys plaukia tolyn į stebuklų šalį. Pingvinas šalia manęs tyliai krypuoja rodydamas kelią.

Ieva, sutikusi seną pažįstamą.

Rodyk draugams

Balandžiai… Visur balandžiai!

Ir jau antras pavasario mėnuo. Taip greitai lekia laikas, sunku pagauti dienas, kurios iš pradžių atrodo subtiliai nuobodžios. Bet kur tada jos dingsta? Ištirpsta trankiuose pasisėdėjimuose geriant vyną? O va… Jau ir antras vyno butelys atkemšamas…

Ir mano gimtadienis greitai bus. Ir dabar, kai apgalvoju, ką vertingo nuveikiau, suvokiu, jog vos vos tepajudėjau iš sąstingio taško. Gal geriau po truputį šliaužti nei eiti atgal?

Laukiu ramių dienų saulės atokaitoje su gera knyga rankoje… Arba su artimais draugais. Kad tik ne vienai… Ir taip skaudu kartais būti blaškomai nuo vienos vietos į kitą. Nebežinau, kur yra mano namai. Net nežinau, kas aš esu ir kur noriu būti… Tos pavasarinės vėtros! Įsiskverbia giliai į širdį ir kankina savo neramumu.

Ir visi žmonės pasirodo esantys tik savo paties riteriai, kovojantys dėl savo širdies. Ir tai ne kas kitas, o elektros iškrova, kaip juokauju. Iškrova, kuri ir gąsdina, ir kartu suteikia savotiško tikėjimo, kad kažkada mes suprasime, kur mūsų namai. Kad kažkada mumyse gros vakaro romansai, skęstantys žvakių šviesoje.

O dabar tesu tik balandis. Keliauju nuo vienos vietos į kitą su savotiška žinia visiems, jog egzistuoju. Ir skrendu skrendu skrendu į tolimus pasaulio kraštus ir atsiveriančius naujus potyrius. Po velnių, jog gyvenu!

Balandžio plunksnomis apsigaubusi Ieva.

Rodyk draugams