BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Tas melancholiškas pavasaris…

Sprendimai sprendimai. Kartais pasidaro taip sunku pačiam apsispręsti. Norisi artimo žmogaus patarimo. Deja 2000 kilometrų išskyria ir pačius artimiausius žmones. O juos pakeičia kiti, nauji, kurių tam tikri būdo bruožai primena ankstesniuosius. Ir dėlioji žmones aplink save kaip kokią dėlionę. Jei nori būti laimingas, visos detalės privalo tobulai sutikti. Gaila, kad pirminis variantas visada būna pats įdomiausias. Iš kitų telieka melancholiški vakarai prisiminimuose. Bet toks jau tas gyvenimas, kai teturi tik gyvenamąją vietą, bet ne namus. Ir dar blaškaisi iš vienos šalies į kitą. Sukuri dvi visiškai skirtingas asmenybes, kurios pjaunasi viena su kita kaip katės dėl savo teritorijos. Belieka retoriniai klausimai: “Koks aš esu iš tikrųjų?”.

Ir taip nostalgiškai sklando saulėtas pavasaris. Smagūs pasisėdėjimai po tik ką sužydėjusiu medeliu yra iškeičiami į pastatą be langų. Ir skubu visur nepastebėdama tos atgaivos. Kaip norėčiau pagauti kiek to laisvo laiko, kad galėčiau pagaliau pagalvoti kur eiti… Tokia nesuskaičiuojama daugybė veidų. Ar aš tave pažįstu?

Ir tikėjimas sklando kažkur virš klevo rugių lauke. Ir viskas, dėl ko viliuosi, galop tampa klaida. Aš žvelgiu į pasaulį užmerktomis akimis, šypteliu. Esu svajotoja. Ir kartais atrodo, jog mano sukurtas pasaulis galvoje suryja realybę. Ieškau harmonijos, pasiklydo anądien tamsiuose šikšnosparnių urvuose.

Neklydo tada violetiniai drugeliai, liepę nesekti jų margiaspalvėse pievose vasarą. Pasiklydau man rodos.

Melancholiška Ieva.

Rodyk draugams

Tik tik tik tik tik tik

Tik tik tik tik tik tik… Vis kartoja laikrodis ant sienos. Ji sėdi ant rusvos kėdės su taure vyno rankoje. Raudono. Ir tai to pigiausio. Vakar išleido paskutinius pinigus cigarečių pakeliui.

Tik tik tik tik tik tik… Trukdo tylą laikrodis. Jis sėdi įsitempęs ant sofos ir laiko mylimosios ranką. Delnai pradėjo prakaituoti. Tas žiedas, pirktas kitame mieste, šią dieną nebus apmautas išrinktajai. Jos žodžiai bloškė kaip šiaurinio vėjo gūsis žiemą.

Tik tik tik tik tik tik… Skubina sieninis laikrodis. Jis sėdi prie stalo ir bando įtilpdamas į limituotų žodžių formatą įtaplinti savo visą gyvenimą. Ir vis brauko nereikalingus sakinius palikdamas tik savo abejones ir nepasiryžimą.

Tik tik tik tik tik tik… Kankina laikrodis ant sienos. Jos alyvinė kuprinė guli šalia kojų. Rankos nevalingai vinioja mėlyną šaliką aplink pirštus. Greitai teks išskristi į naują darbų sūkurį, kur vis tiek niekas jos neįvertins. Nes ji neegzistuoja.

Tik tik tik tik tik tik… Juokiasi laikrodis ant sienos. Ji guli ant savo mažos lovos ir žvelgia į lubas. Į tas nykiai blankias. Tiek daug darbų dar likę nepadarytų.. Juodas voras tyliai praropoja siena.

Tik tik tik tik tik tik… Dejuoja laikrodis ant sienos. Bet jis jau nebeatsikels iš savo lovos. Kad ir kiek vaikai baksnotų jo sustingusias šaltas rankas, tikrindami, ar jis tikrai miręs. Vakar jam pasaulis dovanojo poilsį. Ir liūdna ir džiugu, kad ir kaip pasižiūrėsi.

Tik tik tik… Sustoja laikrodis ant sienos. Ir palieka mano toliuose besiganančias mintis grįžti į aptvarą. Vėl lįsti į akademinius standartus.

Sekanti beširdį laiką Ieva.

Rodyk draugams

Ant vienišo ežero kranto…

Vis dėlto galiu pripažinti, kad ir kokioje šalyje bebūtum, visi keliai veda į namus. Mano kelias yra lietuviškom rūtom pabarstytas. Nes, kad ir kiek tu manysi įsiliejęs į svetimą bendruomenę, vis tiek būsi atskira jos dalis. Ir bendravimas tampa paviršutiniškas. Ir nieko nereiškiantys pokalbiai su žmonėmis, užsidėjusiais teatro kaukes…

Aš pasiklydau tarp veidų ir kalbų. Jaučiu, jog mano asmenybės susidvejino ir bando viena kitą pribaigti savo fatališkoje kovoje. Ir kai sėdžiu čia, svetimoje šalyje, ant suoliuko šiek tiek apniukusią dieną, suvokiu, jog mano lietuviškos šaknys, kad ir kaip pjaunamos, vis tiek liks tokiomis. Net ir tas asfaltas po kojomis atrodo svetimas ir nemalonus.

Ir nežinau, ar reikia gyvenime stengtis dėl kažko. Viskas anksčiau ar vėliau atsigręžia priešingai. Ir niekas nevertina tavo pagalbos. Bet kam to reikia, pasišaipau iš savęs. Turi džiaugtis, jog darai kažką dėl kitų ir nesi gyvenimo tirščiai, ar nuosėdos išgertame arbatos puodelyje.

Ir vis prisimenu šiltus vasaros vakarus su geriausia drauge. Ar tokius, kai basomis lakstydavau po pievą ir atsigulusi stebėdavau dangų. Kažkodėl tai pradėjo tolti nuo manęs. Ir vis sunkiau darosi kasdien logiškai mąstyti ir išlaikyti atmerktas akis. Plaukioju kažkokiame užterštame vandens telkinyje, šypteliu.

Ieva, pasinėrusi į bemieges naktis.

Rodyk draugams

Apie kavą ir kalnus

Kartais atrodo kad tu galėtum versti kalnus, o nuverti geriausiu atveju tik puodelį su kava. Ir taip kiekvieną dieną. Man vis atrodo, kad laikas mane spaudžia, jog turiu skubėti ir dirbti. Bet kažkodėl ryte atsikėlusi tik galiu mąstyt apie tai, kaip beviltiškai aš čia jaučiuosi. Nepaaiškinamas fenomenas manyje įvyksta vos kirtus Anglijos sieną — prarandu tikėjimą, ir kažkokiai nematoma jėga mane supainioja palikdama pūti žmogėdros urve.

Ir taip kiekvieną kartą… Ir dažnai kai būnu tose vietose daug dienų iš eilės, suvokiu, jog niekas nesikeičia! Aš būsiu toje pačioje vietoje kitą savaitę tokiu pat laiku. Koks nuspėjamas gyvenimas pasidarė, atsidūstu. Kažkoks prislopintas balsas viduje vis šaukia naujų pojūčių, o tie naujieji tėra arbatos puodelis ryte vietoje kavos. Bet gal tokie maži pasikeitimai ir yra tos nepamainomos permainos? Šiandien arbata, rytoj — obuolys vietoje kriaušės. O poryt gal kažkas dar daugiau?

Suprantu, kad gyvenime nereikia skubėti. Reikia džiaugtis kiekviena gyvenimo suteikiama proga ir mokytis iš kiekvienos klaidos. Tam, kad išaugtume į asmenybes. Tam, kad tobulėtume. Ir žingsnis po žingsnio sugrįš tikėjimas ateitimi ir nuopelnai. Nesvarbu, ar po dešimties metų, ar po penkiasdešimties…

O dabar tiesiog gyvenkime. Ir ne vien tik dėl savęs. Juk savo laime reikia dalytis, ar ne?

Turinti pradėti dirbti Ieva.

Rodyk draugams

Smaragdinio kalno peizažas

Ir ten toli, ant smaragdinio kalno,

Kuris badė savo viršūnę į paraudusį dangų

Ganėsi vienui vienas kalnų ožys.

“Man dar taurę jūsų spirito” —

Užtraukiu dūmą cigaretės

Tamsos prigėrusiame baro kampe.

Ir jau saulė slepiasi toli už horizonto

Į pamėlusios jūros ledines bangas.

Žuvėdros pakilo medžioklei,

Savo žvitriais žvilgsniais skrosdamos jūrinį paviršių.

“Ne, eisiu jau namo” —

Užgesinu cigaretę į suodiną peleninę.

Apsivelku savo skylėtą paltą

Ir išeinu į tamsėjančią gatvę.

O smaragdinis kalnas jau gęsta

Savo pačio niūriame šešėlyje,

Jūra rimsta, per sočius pietus prarijo saulę gi.

Tik girdėti kalnų ožio kanopų kaukšėjimas

Ir nusivylusių žuvėdrų klyksmas,

Kad šiandieną liks be grobio.

O aš einu blankiai apšviesta gatve

Ir juokiuosi iš savo gyvenimo,

Ir dar batraiščio, kurį turėčiau užsirišti.

Bet vėliau.

Tamsėjančios gatvės užgožta Ieva.

Rodyk draugams

Kažkas naujo?

Keista, kaip laikas keičia žmogų ir jo požiūrį į viską. Atrodo, dar vakar dažiau pasaulį kitomis spalvomis… o jau šiandien viskas atrodo kitaip. Galbūt tai yra vadinama suaugusiojo pasauliu? Galbūt aš įžengiau į naują erdvę, apie kurią esu tik girdėjusi kitus kalbant? Prieš metus galvojau, jog esu pakankamai suaugusi, bet tik neseniai supratau, kad tik dabar galiu pasijausti tokia.

Pirmiausia, atsirado tolerancija ir supratimas visiems žmonėms. Po velnių, mes visi esame vienodi, o odos spalva ar tautybė dar nieko nereiškia! Mes visi nusipelnėme šanso gyventi, tobulinti save ir pakrypusį pasaulį. Mes visi esame žemės vaikai, verti gyvenimo.

Ir nebegalime matyti tik savęs pačių. Laimė yra tikra tik tada, kai ja dalijamasi. Ir reikia stengtis išlikti pozityviu gyvenime ir pamatyti tuos mažus dalykus aplink mus. Vakar mačiau mažą vaiką žaidžiantį autobusų stotyje. Jo tėtis stovėjo šalia ir tyrinėjo autobusų važiavimo tvarkaraštį. Vaiko šypsena buvo tokia nuoširdi… Atrodo, kad bent kiek to nuoširdumo mes turėtume, ir pasaulis nebebūtų toks pilkas ir  nykus.

Ir aš pradėjau remti labdaras. Kad ir tik kiek centų galiu duoti, bet vis tiek gera žinoti, jog galiu prisidėti prie kažko. Juk tokie maži pasikeitimai gali išaugti į nepaprastai didelį gėrį, jei visi matysime daugiau nei savo vienų problemas.

Keista būti tame suaugusiųjų pasaulyje. Naujos erdvės, neištirti kampai ir užkampiai…

Naujame gyvenimo etape esanti Ieva.

P.S. Aną savaitę darbe atradau plakatą su pingvinų bendruomene. Pasiėmiau ir pasikabinau ant sienos savo kambaryje. Kokie išdidūs ir kartu vieningi gyvūnai, pagalvojau.

Rodyk draugams

Pasiklydau veiduose…

Labas tau mielas praeivi, kurį vis sutinku tame pačiame kelyje kiekvieną antradienio rytą. Šiandien laukia tokia pati diena. Tokia, kai atsikėlęs tikiesi šypsenos veide ir pozityvios energijos lipti iš šiltos lovos. Ne ne, pas tave irgi nėra šypsenos veide, kai praeinam vienas pro kitą. Tu esi pasiklydęs savo proto labirinte ir išpuoselėtose svajonėse.

Kas dieną pamatome tūkstančius veidų, o atsimename geriausiu atveju kokius tris. Ir tik tuos, kurie patraukė mūsų dėmesį. Visa kita tėra beveidė masė. Ir keista, kai pagalvoju, jog kitiems irgi esu dalis pilkos masės. Mes visi esame savotiškai unikalios asmenybės, bet, tenka pripažinti, tik mažajai daliai žmonių.

Kažkodėl per sunku pasidarė nusišypsoti nepažįstamam praeiviui, kai pripildome savo būtis mobiliaisiais telefonais ir muzika. Kai skubame tais pačiais keliais kiekvieną dieną bandydami prisivyti rutinas. Ir kas atsitiko pasauliui, kad visi tapome aukomis savęs pačių?… Kad pasidarė sunku atrasti laimę mažuose dalykuose? Ar mūsų beribis protas ir nesuskaičiuojamos galimybės įspraudė žmogiškumą į siaurą dėžutę?

Sunku pasidaro gyventi tame visko pilname pasaulyje. Kartais pasirodo, jog čia vietos per maža…

Ieva, stebinti aplinkinius žmones.

Rodyk draugams

Pavasario linksmybės, arba kažkas atsitiko

Tai ką galiu pasakyti… Sveikinu visus atvykusius į pavasario linksmybes, kaip kad Donelaitis apibūdino šį metų laiką. Tebūnie mūsų galvos pakvaišusios ir išprotėjusios, kad pagaliau nusimetę žiemišką rūbą galėtume iš tikrųjų linksmintis. Ir tikiuosi, kad saulės spinduliai ir šiluma pasieks visus mus nušviesdami kelią.

Ir vyliuosi, kad pozityvios pavasariškos mintys pagaliau laimės karą prieš rudenišką depresiją ir žiemišką sąstingį. Ir mes visi pasinersime į kūrybiškus polėkius ir nenutrūkstamą energiją. 

O dabar belieka stebėti naują spalvų paletę atrandančią aplinką. Ir tada gulėti ant sausos žolės ir stebėti debesis. Visą dieną… Visos blogos mintys po truputį nuslinktų kartu su jais. Ir liktų tik šypsenos veide. Tik nuoširdūs pokalbiai krykštavime.

Linkiu mums visiems greičiau atsisveikinti su žiema ir keliauti link sužydėjimo ir atgimimo!

Pavasarį bandanti pagauti Ieva.

Rodyk draugams