BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Išorinės vidaus apžvalgos ar vidinės išorės įžvalgos?

Keistos nuotaikos mane apėmė paskutiniu metu. Atrodo, kad pradėjau save stebėti iš šalies. Atrodo, jog manęs čia nėra… Ir kažkas neramaus vyksta dvasioje. Bandau pasivyti violetinius balandžius, bet šie toli urve nutūpė — paskandino save juodame neapykanta tvinkstančiame laukime pavasario. O pingvinai, kurie mokė mane kruopščiai surinkti išbertus cukraus grūdelius nuo žemės ir sudėti į stiklinį indą, atrodo, atostogauja…

Susimąstau. Jeigu aš esu ne ten, kur turėčiau būti, vadinasi, kas yra ten kur aš turėčiau būti? Juk viskas yra pakeičiama. Sudėvime batus — štai žvilgantys nauji. Atsibodo senas telefonas, ir jau puikuojasi metalinis/plastmasinis daiktas. Tik įdomu, kam yra reikalingi naujoviški telefonai. Ir gaila kad pats telefonas prarado savo tikrąją paskirtį, kai buvo užkariautas dirbtinomis programinėmis įrangomis. Ir tikriausiai dabar atlikus tyrimą paaiškėtų, jog dauguma jaunų žmonių daugiausiai naudoja telefoną žaidimams, paskaloms (jei suprantat į kurį socialinį tinklą kreipiuosi) ar savo statuso atnaujinimams…

Ir netyčia besekdama Ievą kažkur į biblioteką, išsigandau. Daugybė žmonių sėdinčių kartu prie stalų ir įnikusių į kompiuterius ir telefonus. “Protačiulpiai” — konstatuoju naujovišku epitetu svarbiausią elektronikos pareigą.

Pilkėja šis pasaulis. Tikriausiai nebegrįš romantiški laikai, kai riteriai kovodavo dėl savo damos širdies. Ir didėja mano nusivylimas tuo žmogumi, kurį seku jau kuris laikas ieškodama kelio atgal. Nyksta jos tikėjimas tame angliškame rūke, kaip ir nyksta tas palinkęs šiek tiek į dešinę pusę klevas ir Nemuno vaga, staiga užsisukanti į kairę.

Ir aš pradedu eiti atbulomis. Iš savo pačios košmaro dar vis stengdamasi išvysti saulės nušviestą kiemą, kuriame prabėgo vaikystė. Ir tas blizgančias akis ir nenugalimą tikėjimą, kuris vedė mane per mūšius. Ir kur jis suklupo, vis klausiu savęs…

Ne Ievoje esanti Ieva.

Rodyk draugams

Apie vilkus ir vilkinimus…

Aš bėgu ir bėgu. Stengiuosi pasivyti laiką, kuris tyliai sukramto kas dieną. Ir pradingsta tie mieguisti rytai šiltoje lovoje, kai bandai pakilti ir pasitikti naują dieną. Viskas senka ir senka. Įsivaizduoju, kad prabusiu vieną rytą būdama savo senatvėje. Ir nemačiom prisiminusi savo jaunystę juoksiuosi iš tokių dalykų, kurie dabar atrodo tokie svarbūs.

Ir kartais aš prarandu prasmę gyventi ar bendrauti su žmonėmis (gaila, kad prasmė rūkyti lieka)… Viskas atrodo tuščia, tarsi būčiau save įkalinusi tame metaliniame puodelyje, su plastikine ąsele ir pakabinusi kaime ant tvoros.

O laikas yra nenusakomai brangus. Mes vis vilkiname darbus, tam, kad galėtume pasidžiaugti laisva akimirka dabar. Bet tie kirminai-darbai neleidžia mums atsipūsti. Jie graužia mus ir gadina poilsį. Ir nuo to niekam geriau neprasidaro.

Suvilkėjom nuo vilkinimo, pagalvoju. Tampam gyvūnais, ryjančiais neapdorotą informaciją, kad galėtume išgyventi. Ir mes liekame savo bendruomenėse, nes vienas individas niekada neegzistuos. Mes negalime likti vieni ir kovoti prieš kitas bendruomenes. Nes tada būsime sutrypti ir suvalgyti…

Kartais įsivaizduoju save prie jūros. Sėdinčią vieną ant suoliuko. Vėjas taip maloniai glosto veidą ir vilioja  saulės šilumą nuo manęs… O jūros bangų šnypštimas pasakoja istorijas apie čia vaikščiojusius pagonis ir jų dievus… Ar įmanoma norėti daugiau nei tai?

Vilkinanti ir vilkėjanti Ieva.

Rodyk draugams

Trumpa ištrauka iš vienos moters gyvenimo…

Ji gyveno viena. Dirbo vienoje kompanijoje, turėjo netgi savo kabinetą. Dirbo, nes reikėjo sumokėti mokesčius, kurie buvo neišvengiamas mėnesinis pinigų siurblys. Kartais užeidavo į drabužių parduotuvę, patraukta dailių manekenų apdarų vitrinoje. Nusipirkdavo prabangią suknelę, kuri atrodydavo tarsi ideali tobulam pasimatymui nuostabiame restorane prie žvakių šviesos. Bet ji kurdavo tokią romantišką atmosferą savo namuose — pasipuošdavo nauja suknele, uždegdavo žvakių ir valgydavo pačios pagamintą patiekalą visiškoje tyloje.

Ir veidrodžių turėjo ji daug. Tam, kad eidama galėtų vis žvilgtelėti į savo nepriekaištingus klubus ir pasitaisyti tobulą plaukų sruogą. Ir atrodė, kad ji kažko laukia. Kažko, kas visiškai nutrauktų tylą, paskendusią jos žingsniuose ir vyno siurbčiojime…

Ta pritvinkusi prabangių kvepalų vieta vis buvo tuščia — tik ji ir atvaizdai veidrodžiuose. Tik tyla. Ta nepakartojama prabangi tyla…

Ieva

Rodyk draugams

Lietuviški stebuklai, arba mes patys kuriame savo ateitį…

Nesvarbu kur bebūčiau ir ką bedaryčiau, visada grįžtu mintimis atgal į Lietuvą. Tai mano gimtoji šalis, ten kalba mano širdies kalba. Ir grįšiu aš ten po studijų. Ir tikriausiai daug kas iš manęs pasijuoktų klausdami: “Tai kokio velnio išvažiavai studijuoti į užsienį?”. Taip, aš išvažiavau. Bet tam, kad kažko pasisemčiau ir galėčiau paskui grįžti ir kurti savo gyvenimą Lietuvoje.

Pastebėjau, kad net per televiziją pradėjo rodyti laidą “Pabandykim iš naujo” ar panašiai… Ir džiaugiuosi dėl to, kad lietuviai pagaliau atsipeikėjo ir pamatė kokio masto yra emigracijos problema. Seniau, kai Lietuva buvo okupuota Sovietų, daugelis piliečių bėgo iš Lietuvos dėl to, kad kitaip jiems grėsė tremtis ar kalėjimas. Dabar lietuviai bėga iš lietuvos, nes čia anot jų “yra neįmanoma gyventi”. Nieko nėra neįmanoma, ar ne? Ir aš dėl to nusprendžiau grįžti iškart po studijų atgal į savo šalį ir pabandyti sukurti savo gyvenimą ten.

Mes niekada nebuvom ir nebusim lygeverčiai kitose šalyse su jų teisiškais piliečiais. Ir jeigu TIK dirbantys lietuviai, kurie net kalbos nemoka džiaugiasi gyvenimu ir proto nykimu svetimoje šalyje, tai tikriausiai man reikia išgerti už jų stiprybę.

Ir dėl to skatinu visus, kurie nusivylė Lietuva, pažvelgti ir įvertinti dar kartą tą nepakartojamą gimtąjį kraštą. Galbūt tai yra naivu, bet juk mes galime sukurti gražesnę ir šviesesnę Lietuvą grįžę ir ten gyvendami. Skundai ir nusivylimas tik užtemdo akis ir nieko gero neduoda mūsų tikėjimui. Ir juo labiau nieko nepakeisime negyvendami Lietuvoje…

Tiesiog mes turime tikėti ir patys sukursime šviesų Lietuvišką stebuklą. Aš tikėjau, tikiu ir tikėsiu tuom, kad ir kaip mane pašieptų aplinkiniai…

Ieva

Rodyk draugams

Keikiu aš. Keiki tu. Keikime visi kartu.

Kartais aš taip noriu iškelti kumštį aukštyn į dangų ir iškeikti įvairiaspalviais rusiškais ir ne tik keiksmažodžiais už tai, kas pas mane yra blogai ar kas nesiseka. Iškeikti visus, išskyrus pačią save. Juk ta moteris, kuri šaltai pažiūrėjo į mane autobuse yra kalta už tai, kad šįryt neišgėriau kavos, nes vakar pamiršau jos nusipirkti. Ir ta moteris tikriausiai keikia mane už tai, kad jos katė apvėmė grindis svetainėje, nes vakar davė pašvinkusią vištos šlaunelę. O dar tas vyras, kuris lipo ne pro priekines duris autobuse ir užstojo man kelią ramiai išlipti iš erzinančių žmonių susibūrimo vietos! Tai jis kaltas dėl to, jog vėluoju į susitikimą, nes namie pasimečiau tarp savo drabužių ir niekaip neįstengiau išsirinkti kokias pėdkelnes dėvėti prie raudono sijono.

Ir dar keikiu sniegą ir šaltį žiemą. Brrr… Kur įmanoma eiti tokiu oru? Nepamirštu dar pakeiksnoti ir lietingų rudens dienų ir ypatingai svilinančiai saulėtų ir karštų vasarų. Kaip dar nepasiskųsiu pavasarį nutirpus sniegui išplautais žmonių ir ne žmonių šūdais, purvynais ir šiukšlėmis!

Rytais keikiu savo monotonišką gyvenimą, o vakare lovoje pykstu ant viso pasaulio, jog turiu gyventi toli nuo namų. Esu žemės vaikas be vietos gi!

Ir kas keisčiausia, už idiotiškiausias gyvenimo nesėkmes ir nelaimes mes skubame keikti ir kaltinti aplinkinius. Politikai, beje, puikiai yra įvaldę šį meną. Prisistato sklypų paežerėse, nusiperka naujausio modelio automobilius, kurie yra tokie ekonomiški, kad, jei ne valstybė apmokėtų jų kelionių išlaidas, vargu ar politikai galėtų tas mašinas išlaikyti… O jei juos kažkas prigauna šiek tiek milijonų pavogusius iš valstybės, jie skuba kaltinti žiniasklaidą ir “durnus” konstitucijos straipsnius.

Bet ironija yra tame, kad mes patys gyvename savo gyvenimus ir darome tai, ką tik norime daryti. O visa tai, kur mes esame dabar, yra pasekmės mūsų pasirinkimo. Ir tai vis dėlto yra nuostabu! Mes turime priimti viską, kas mums duodama — tiek nesėkmes, tiek pasisekimus. Nes tik tai priverčia mus kariauti gyvenime ir laimėti nepakartojamas akimirkas ant piliakalnio, kuris leidžia stebėti slėnį ir miškus paskendusius taip subtiliai rūke…

Ir todėl tik kai iškeliu kumšti į dangų ir noriu rėkti, sustoju. Tada labiausiai padeda ramūs pasivaikščiojimai savo pačios draugijoje. Nes tik tada suvokiu, kokie kvaili ir beverčiai būna mano keiksmai ir pykčiai…

Metanti aplinkinių kaltinimą nebūtais dalykais Ieva.

Rodyk draugams

Retrospektyvinis žvilgsnis atgal

Atvėrę baltai dažytas medines duris

Jie atrado kitą pasaulį.

Tyli malda nebylių vienuolių nebuvo perniek.

O aš vis dar stovėjau viduje,

Tyliai žvilgsniu nulydėdama violetinius drugelius

Ir seną klevą tarp plyno lauko.

Ir ta muzika iš seno radijo imtuvo

Skambėjo tarsi aš gyvenčiau aname tūkstantmetyje.

Kur pabėgo laisvės šūkiai

ir linksmai bereikšmiai pokalbiai prie jūros saulei besileidžiant?

Jie visi paliko blėstančius vaizdų šešėlius

Ir prislopintą aidą juoko

Kambario rimty.

O aš užmerkiu akis ir pasineriu į

Brėkštančios aušros užpildytą vaikystės kiemą…

Et, ta pasiutusi vaikystė smėlio dėžėje…

Ilgesinga nuotaika neleis užmigt šiąnakt.

Susimąstau.

Vaikystės pasiilgusi Ieva.

Rodyk draugams

Sausis. Ramu.

Slapčia sėlina laikas. Tiek nedaug belikę iki sugrįžimo į gyvenimo ritmą. Ir palikimo Lietuvos.

Tas nuostabus kraštas su nepakartojama gamta ir namų jausmu… šilta, ramu…

Nauji metai vis dėlto nėra tokie nauji. Nudėvėti paralelinio pasaulio, pagalvoju. Ir kiek bereikia, kad būtume laimingi… To vienintelio žodžio “namai”.

Bet negalime pasiduoti melancholijai ir liūdesiui. Mes pavargę, su liūdesiu einame gyvenimu. Ir kartais dar nusišypsome ta nuostabiai žavinga šypsena iš širdies. Ir kiekvieną mūsų, net tą piktą kaimyną trečiame aukšte, kažkas priverčia nusišypsoti. Mažasis princas turėjo rožę, kuri jam šildė širdį ir skatino šypseną veide, o juk jis buvo toks vienišas!

Tad geriau šypsokimės ir džiaukimės šiltomis akimirkomis, kurios nustelbia visas negandas ir rūpesčius.

Naujuosiuose metuose paskendusi Ieva.

P.S. Vis dėlto vienas naujametinis darbas yra per sunkus įgyvendinti. Velnias, kodėl taip malonu yra rūkyti?…

Rodyk draugams