BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Nauja, sena… Kas kam svarbu.

Jau labai greitai mes stebėsime fejerverkais nutviekstą dangų. Ir pasitiksime Naujuosius metus. Visada taip būna, kad iš pradžių nauji metai pasirodo tokie įdomūs ir jaudinantys. Vėliau vėl grįžtame į įprastą ritmą suvokę, kad viskas yra taip pat, tik data kiek pasikeitė. Paseno mūsų Žemė…

Tad aš geriau švęsiu ne Naujuosius metus, o mūsų planetos gimtadienį (o gal mūsų istorijos gimtadienį?). Bet išgersiu už žemelę, kad nors ir sutrypta ir apjuodinta, dar gyvuotų ilgai ir laimingai!

Bet vėlgi… tuoj sausis. Visi individai greitai prabus tuščiomis kišenėmis po Kalėdinio chaoso ir eilinių nusigėrimų. Koks interaktyvus tas mūsų gyvenimas, pagalvoju. Penktadienis! Geriam! Šeštadienis! Geriam! Juokinga darosi matant, kad brangų savo laiką padovanojame alkoholiui ir bergždiems ilgiems pokalbiams apie Nieką. Koks didingas tas Niekas. Teks tikriausiai pradėti jį minėti tik iš didžiosios raidės. Juk jis valdo viską — politiką, mokslą, meną, madą, idėjas, tikslus, svajones.

Grįžtant prie Naujųjų metų, turiu pasakyti, kad jie visgi yra ir man kiek įdomūs. Jau prieš mėnesį pasidariau kitų metų didįjį planą — ką turiu pasidaryti, ką turiu užbaigti, ką pasiekti. kad ne tokie beprasmiai metai būtų…

Nebenoriu skambėti negatyviai ir apatiškai. Tiesiog noriu palinkėti visiems šiek tiek gerumo, supratimo ir džiaugsmo. Mūsų gyvenime yra tiek daug nuostabių akimirkų, kurias mes užslepiame piktavalėmis nuotaikomis. Ne, nereikia! Juk gyvenimo prasmė tai ir yra! Ir aš esu laiminga. Pagaliau vienas nuostabus asmuo man tai paaiškino. :)

O dabar: ramuma ramuma ramuma apgaubia mūsų širdis ir mes mylime ir esame mylimi.

Bešvęsianti istorijos tikriausiai gimtadienį Ieva.

Rodyk draugams

Šiek tiek apie teises, pasirinkimus ir balandžių ir žvirblių ginčą…

Nestudijuoju visagalės teisės, ekonomikos, buhalterijos, vadybos ir viso ko užtikrinančių kiek labiau pinigais aptekusią ateitį. Nestudijuoju, nes manau būtų beviltiška tai daryti, kai šios specialybės nėra mano pašaukimas. Žinoma, darbu ir kasdieniu knygų graužimu tikriausiai įkalčiau sau įstatymus ar intelektualius žodžius ir apibrėžimus, kuriuos galėčiau po dešimt metų rėžti Seime dalyvaudama beprasmėje diskusijoje, kurios rezultatas yra tolygus pasišnekėjimui su menkai pažįstamu žmogumi prie kavos.

Nenoriu čia diskutuoti apie beprasmį gyvenimą, apie kurį galvojau jau keletą savaičių. Tikriausiai miego trūkumas privertė praregėti mano pasąmonę. Bet gi ar ne graudus mūsų gyvenimas, kai kasdien atliekame tuos pačius dalykus iki pat savo gyvenimo galo. Argi yra prasmė dirbti, gauti pinigus, juos leisti ir tada gyventi iki kito atlyginimo. Kas iš to keičiasi? Ar mes tobulėjame? Ar tik pasmerkiame savo žmogiškuosius protus tamsiesiems amžiams? Ir juk iššvaistome savo jaunystę… Kurgi prasmė visame rutinos maskarade?

Ne… Už tai ir pasistengiau pabėgti nuo teisių ir ekonomikų. Pasirinkau, ką noriu veikti visą savo gyvenimą. Pasirinkau stebėti pasaulį pro kameros objektyvą. Nes jaučiu, kad tik tada, kai aš kuriu kažką, atrandu prasmę mūsų egzistavimo. Ir užjaučiu visus tuos, kurie baigia universitetą tik iš paskatų uždirbti daug pinigų. Ypač užjaučiu tuos, kurie net gabumų neturi būti universitete. Nes jie iššvaisto tris ar ketverius jaunystės metus. Tada jau geriau važiuokit skinti braškių į Angliją ar kur, nes vis tiek anksčiau ar vėliau nesugebėdami dirbti pagal specialybę, ten išvažiuosit. Nesakau, gal ir kokiais viešnamio… oi, viešbučio registratoriais dirbsit. Gi daugiau pinigų ten moka!

Ir gero kelio visiems tiems paklydėliams… Jie bent bus labiau apsirūpinę materialiai nei aš, ta kuri turi ūkanotą ateitį. Bent jau gal kartą aš turėsiu rytą, kada atsibudusi suvoksiu, jog kėlimęsi iš lovos yra prasmė.

Beprasmybėje prasmės ieškanti Ieva

P.S. Buvau sutikusi violetinius balandžius storapilvius. Liepė grįžti namo. Nebenorėjau jų įvelti į eilinį ginčą su purpuriniais žvirbliais, tad nusipirkau lėktuvo bilietą. Ir aš kaip paukštis skrisiu namo. Ten, į širdį šildantį kraštą…

Rodyk draugams

Iš vienumos šešėlio…

Užsidarysiu savo kambaryje. Tame šaltame, su kvadratiniu langeliu į pasaulį, ir nutilsiu.

Užmigsiu ant savo tikėjimo ir lauksiu. Lauksiu to tylaus vėjo barbenimo į langą. Ir lietus tyliai plaus abejingumu apvaikščiotas gatves.

Juk jau naktis. O tylus leisvės troškulys dar neleidžia sumerkti dienos išvargintų akių.

Ir tarp beprasmybės apsiklojusių minčių šešėlių aš skęsiu tam, kad pagaliau suprasčiau, kam mes gimstame. Kam mes siekiame tolimų tikslų. Ir kam mes kas rytą keliamės tuo pačiu laiku.

O mes vis dar bėgame link savo tikslo. O pribėgę jį paliekame, nes toliuose jau šviečias naujas. IR dar naujesnis… Ir dar labiau intriguojantis.

O tada mes pribėgame tą medinę dėžę. Tą tylią ir apraudotą svetimų pabaigą.

Beverčiai mūsų tikslai, pagalvoju.

Beprasmybės maratone dalyvaujanti Ieva.

Rodyk draugams