BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Pavėluotas pavasarinis tvarkymasis

Kartais tenka atsisakyti vienų ar kitų dalykų. Vieną išmeti, kitą gauni. Ar ne? Ir reikia nebijoti kažką keisti, kažką padaryti kitokio.

Štai, pavyzdžiui, materialūs dalykai. Atsidariau drabužių spintą (t.y. krepšį, kadangi kaip ir neturiu spintos) ir pradėjau kraustyti rūbus. Aš taip mylėjau tas pėdkelnes! Ir tiek jau jos buvo siūtos. Bet išmečiau. Ir taip padariau su daugeliu savo drabužių, kurių nenešiodavau. Ir kodėl taip būna, jog pasiėmusi seną palaidinę, kurios nenešiojai jau gerus metus (net buvai pamiršusi apie tokią), tu sudvejoji ir ją palieki kitų metų tvarkymuisi? Ne! Tai turi iškeliauti. Tai, kas yra nereikalinga ir užima nors ir menkiausią vietą, turi keliauti lauk iš tavo gyvenimo!

Tas pats vyksta ir su batais… ir su kitais dalykais.

Ir tada aš pasijutau išlaisvinta. Pajutau nebeprisirišusi prie seno megztinio ir sportbačių su kiaurais padais. Ir jaučiu, jog palengvėjau dešimčia svorio vienetų, nes atsisakiau to, kas man yra nereikalinga.

Taip ir reikia daryti gyvenime. Žmonės, darbai, užsiėmimai, kurie neiteikia džiaugsmo ir, greičiausiai, tik prislegia prie žemės tiek, kad tu praleidi dienas švaistydamas mintims apie NIEKĄ. Buvimas su nemielais dalykėliais sukelia nejaukumo atoveiksmį.

Ir išeisiu su muzika ausyse į miestą. Ir būsiu su žmonėmis, kurie man duoda kažko teigiamo. Ir sėdėsiu tose vietose, kurios yra numylėtos. Ir šypsosiuos.

Taip, tada būsiu išsilaisvinusi nuo senų, nereikalingų daiktų ir prisiminimų.

Artėja laikas grįžimui į užsienį. Ir aš jaučiuosi jau pasiruošusi.

Ieva, įkvėpta suplyšusių pėdkelnių.

Rodyk draugams

Kai žvaigždės tau pameluoja…

Eiti eiti eiti eiti. Ir nesustoti. Jeigu sustosiu, pasiduosiu. Vadinasi, turiu veržtis į priekį nesvarbu ar 10 ar 100 kilometrų per valanda greičiu.

Kurti ir kurti, kurti ir kurti. Tam, kad galėčiau pajausti, ką reiškia tobulėti.

Ieškoti ieškoti ieškoti ieškoti. Turiu suvokti, ką man davė gyvenimas. Kaip Foje dainavo, kad kiekvienas turime surasti savo krantą, nepaisant, kaip toli jis yra.

Mylėti mylėti, mylėti mylėti. Tai yra svarbiausias dalykas tam, kad pasijustume laimingi. Ir turime priimti kitų meilę. Ir džiaugtis tomis akimirkomis kartu.

Ir tada… Tada ateis mirtis. Bet tą paskutinę valandą suvoksime, jog, po velnių, mes gyvenome. Mes buvome laimingi!

Ieva, bandanti stabdyti lekiantį laiką.

P.S. Ar kada esate buvę vieni prie jūros ir klausęsi jūros bangavimo? Po kurio laiko galima išgirsti ją kalbančią. :)

Rodyk draugams

Pavėluota pomokyklinė depresija arba, kuom aš būsiu užaugusi

Paskutinėm dienom vis mąstau, ar pasirinkau tinkamą specialybę studijavimui. Šią pasėkmę sukėlė keli paskutinių dienų sutikti faktoriai.

1. Aš nemėgstu žiūrėti filmus. Ir apskritai manau, kad vietoj dviejų valnandų bergždžio sėdėjimo ir spoksojimo į judančius paveikslėlius, reikia išeiti į realybę ir apžvelgti tai. Bet vis dėlto, dievinu kurti filmus. Ir tas jausmas, kai po ištisos galybės valandų darbo prie filmų montavimo programos, tu pamatai rezultatus… Tas jausmas! Jis geriau už bet kokį narkotiką. Nes jis suteikia natūralią, TIKRĄ euforiją (nuskambėjo taip, lyg būčiau narkomanė!.

2. Tam kad toliau studijuočiau filmus, turiu grįžti į Jungtinę Karalystę. Ir tai mane varo į neviltį. Nežinau, kaip žmonės ten randa laimę gyventi. Mano laimė ir širdis yra Lietuvoje. Ir tik čia jaučiuosi gerai. Žinoma, tik 2 metai likę priversto buvimo ten… kaip nors…

3. Ne, nėra to trečio. Suvokiau, kad esu patenkinta. Ir taip. Pasikalbėjau ką tik su savimi ir pati išsprendžiau problemą.

Ir aš džiaugiuosi, kad pasirinkau tokį dalyką studijuoti ir vėliau praleisti gyvenimą, kuris galbūt ir neteiks man begalės pinigų, bet sukurs manyje vidinę harmonija, dėl kurios kiekvieną rytą prabudusi būsiu laiminga, kad sutikau naują dieną.

Ir tesako man, kad galėjau studijuoti teisę ir kitas “užtikrinančias” gerą gyvenimą (kokia prasme, įdomu) specialybes.

Plaukiu prieš srovę, bet dar neskęstu. Užtai ir reikia džiaugtis! :)

Ir visiems linkiu atrasti savo kelius. Nesvarbu, ką kiti sako ar sakys. Elkitės patys, kaip tik širdis sako, nes juk jūs turėsite gyventi patys savo gyvenimus, o ne kiti!

Su savimi bendrauti pradėjusi Ieva.

Rodyk draugams

Pasaka apie žmogų, kuris norėjo per daug

Gyveno vienas žmogus, kuris viskuo skundėsi ir jautėsi nelaimingas. Gyveno jis vienas mažame butelyje su viena vienviete sofa. Jam nereikėjo draugų, nes jie trukdė jam siekti tikslų. Jam nereikėjo mylimo žmogaus, nes jis TIKRAI nesidalintų savo pasiekimais su kuo nors.

Ir mirė jis nepasiekęs nė pusės savo tikslų. Niekas jo negedėjo, niekam nebuvo svarbūs jo pasiekimai. Ir buvo palaidotas jis valstybinėse kapinėse, kurios netruko apaugti piktžolėmis.

Užklysta dabar čia tik alaus prigėręs jaunimas, ieškodamas vietos atlikti gamtinius reikalus. Juk jis nebuvo žinomas, teegzistavo gyventojų surašymo knygose. Jis buvo Ponas “AŠ turiu gyvenime dar daug pasiekti dėl savęs, dėl to man nereikia nieko daugiau”.

Ciniška Ieva.

Rodyk draugams

Laimė yra nelaimė?

Turbūt retas žmogus yra neskylėtas. Visi esame vienaip ar kitaip brokuoti gyvenimo. Vieni turi spragų savo mąstyme, kiti — išorėje. Ar tik įsivaizduojame jų turintys… Bet aš noriu kalbėti ne apie skylių dydį ir tankumą, o apie tą faktorių, kuris sukelia šį keistą fenomeną.

Laimė… Ką reiškia būti laimingu? Ką mes jaučiame būdami tokiais? Drįstu teigti, jog tokio dalyko kaip laimė nėra. Kodėl gi? Nes mes negalime to apčiuopti… O jei tai yra nepaliečiama ir nematoma, vadinasi tai neegzistuoja. Kita mintis man peršasi, jog laimė yra pas visus visada. Ir kadangi mes jau gimstame su ja, mes nelabai suprantame, ką reiškia toks dažnas ir žinomas noras “BŪTI LAIMINGU”.

Kartais netgi sunku yra atskirti nudžiugimo akimirkas nuo laimės. Ir manau, kad pirmosios yra kur kas malonesnės. O tai yra dėl to, jog žmogus visą gyvenimą evoliucionuoja. Jis turi tikslų ir jųjų siekia. O laimė yra galutinis tikslas. Tuo tarpu džiaugsmingos akimirkos yra dažnas reiškinys, kuris yra sukeliamas tikslo punktų įvykdymo. Kada tu palipi aukščiau laipteliu į laimę. Bet vėlgi grįžtant prie tobulėjimo, ar tik nebus taip, kad laimė ateina tada, kai tu miršti?

Nediskutuosiu apie religijas ir visokius musulmonų papročius, jog mirti dėl kažkas yra “super”. Bet juk žmonės yra nelemti egoistai! Ir jiems neužteks gyvenime siekti tik vieno tikslo. Jie visada kurs sau užduočių ir bandys jas įvykdyti, kad galėtų pajausti vidinį pasitenkinimą. O juk kiekvieno gyvenimo pabaigoje laukia mirtis… Vadinasi: mirtis = laimė?

Geriau tikriausiai neigti laimės egzistavimą ir tiesiog stengtis patenkinti save bent akimirkai atliktais darbais.

Esu egoistė. Kaip ir visi kiti.

Laimės egzistencija suabejojusi Ieva.

P.S. Kodėl paskutiniu metu aš atrandu didžiausią malonumą tik bėgiodama basa ant žolės, stebėdama žvaigždes ir šiaip krėsdama įvairiausius pokštus? Tikriausiai tik gamta įstengia nuraminti mano audras širdyje ir leidžia nors trumpam pabėgti nuo greitai bėgančio laiko. O jis Lietuvoje kažko lekia šviesos greičiu. Nenoriu grįžti į realybę, nenoriu. Turiu. Mėnuo belikęs.

Rodyk draugams