BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Saulės zuikučius begaudant…

Pasiklydau tarp veidų…

Atrodo, kad praradau gebėjimą įžvelgti (liko tik matymas), klausyti (dar turiu girdėjimą) ir mėgautis tomis šiltomis vasaros dienomis. Ar aš dar moku pasakyti kažką gražaus? Nežinau, kaip ištraukti save iš tamsos…

Bet aš vis dar ieškau. Ieškau to saulės zuikučio miško tankmėje. Saulė jau gąsdinamai pakrypo į vakarus… Bet aš nepasiduodu. Žinau, kad tas mažas džiaugsmas yra kažkur netoli už seno seno ąžuolo, dar vis tvirtai įsišaknijusio toje žemėje, kuri priima visus atgulusius.

Ir Lietuva… Ta gimta šalis, paslėpusi savo didingą praeitį tuose apniukusiuose žmonėse. Kodėl jūs tokie pikti? Čia juk pats gražiausias kraštas. Juk jūs gyvenate viename iš garbingiausių šalių, turinčių tą nepaprastą gamtą, kuri saugojo mūsų protėvius nuo kitataučių. Nepasiduokime toms šiuolaikinėms negandoms, suraskime kiekvienas savo saulės zuikutį ir džiaukimės tuom, ką turime. Nes mes iš tikrųjų turime kur kas daugiau nei galime numanyti…

Gyvenimas nėra tik materialios gėrybės. Nes tik tada, kai mūsų sieloje vyrauja harmonija, mes pasijaučiame laimingais.

Ieškokite ir nepasiduokite!

Saulės zuikučio beieškanti Ieva.

Rodyk draugams

Egzorcizmas, arba tapatybės beieškant

Keista. Visai neseniai ieškojau savo tapatybės (jei neklystu, tai buvo vakar ar užvakar). Ir netyčia teko pamatyti jos apraiškas kitame žmoguje. Mane vagia! Ir vagia ne taip, kad paima mano nuotrauką iš interneto ir vaizduojasi esantys manimi (tikrai yra daug gražesnių tam). Ir vagia ne nepažįstamas žmogus, o lyg ir pažinotas… Tiek to, atrodo, aš įsikūnijau į kitą asmenį. Gal ir gerai.  Vadinasi, kažkas manęs klauso.

O šiaip ar taip, tai tikriausiai yra mano atsisveikinimas. Ne, ne todėl, kad dabar ruošiuosi mirti. o tai, kad greitai pakelsiu sparnus į Lietuvą. O ten, deja, tokioms rašliavoms sunku atrasti laiko… ir noro…

***

Ką galima išvysti kambaryje, pritvinkusiame melo?

Aš pabėgsiu pasiėmus raktą iš po lovos.

Nes tos niūrios dienos, užspęstos maldoj,

Tapo subtiliai nuobodžios.

Noriu pakilti toj saulėtoj dienoj

Ir skristi ten, kur mano mintys jau seniai yra…

Dar savaitė ir aš pasitiksiu savo išsiilgtus namus. Aš galiu laukti!

Laukime tūnanti Ieva.


Rodyk draugams

Kažkur praeityje, dabartyje ir ateityje

Manau, kad kartais reikia pabūti vienai, paskęsti savo melancholijoje. Nes, jeigu visada visur bėgsi — nuo savo liūdesio, ilgesio, skausmo — taip ir nesuprasi savo klaidų. Dabar aš susidūriau su klaidomis, kurios kaip bagažas vilkasi man už nugaros. Ir supratau, kad, kol visko neišpakuosiu ir nesudėliosiu į savas vietas, tol liūdesys bus šalia manęs, grasindamas kiekvieną akimirką parodyti savo nagus. Taip, man liūdna, aš daug mąstau. Aš jaučiuosi vieniša. Bet aš tai ir pripažįstu. Bandau suprasti to ilgesio kilmę ir galop sutvarkyti visą savo praeities bagažą.

Visada visur bėgau. Visada stengiausi kuo daugiau nuveikti, judėti. Ir dabar suprantu, jog nereikia skubėti. Geriau atlikti mažiau, pailsėti, bet bent pajausti, ką reiškia gyventi! Ir tie planai… Kiekvieną dieną vis gimsta mano galvoje naujas planas, ką nors veikti. Ar tai yra gerai? Nemanau. Turiu gyventi šia, dabarties akimirka, ir negalvoti apie ateitį. Juk aš esu jauna (bent jau taip sako mano tapatybės kortelė)! Tai ir yra blogiausia. Aš tiek priplanavau, kad praradau savo tapatybę dabartyje. Aš esu ateityje!

Ir šiaip, visada maniau, kad žmogaus gyvenimas yra filmas. Ir kiekvienas yra savo filmo pagrindinis herojus (taip, manau, jog patys tikriausi herojai yra pačios žmogiškosios asmenybės). Ir kiti žmonės mūsų filmuose tėra antraplaniai charakteriai, pasirodantys ir vėl išnykstantys iš mūsų gyvenimo. Tačiau, ką jaučiu paskutiniu metu, kada nebematau savęs dabartyje, jog tapau savo filmo antraplane aktore… Kodėl užleidžiu savo filme kitus nustelbti mano charakterį? Kodėl negaliu ištarti nei žodžio, kad išgelbėčiau savo mirštantį herojų?

Ir tada suvokiu, jog turiu imtis kažko, kad atgaivinčiau savo charakterį. Kažko, kad jis vėl galėtų gyvuoti manyje. Ne, nebeplanuosiu. Tiesiog stengsiuos gyventi dabartimi. Stengsiuos džiaugtis kiekviena situacija ir nepasiduoti nevilčiai. Ir galop, susidraugausiu su melancholija, kuri, atrodo, nebe taip skaudžiai dreskia. Hmm… Ar tai jau planavimas?

(Ne)beplanuojanti Ieva.

Rodyk draugams

Sakykim netiesą, arba, kaip pabėgti nuo melo?

Meluok meluok meluok. Ir visi galvos, kad jiems esi draugas…

Kas yra melagis? Ar melagis ir žmogus, kuris sako netiesą, yra tas pats dalykas? Ar meluoti yra blogai?

Aš pati visada stengiuosi sakyti tiesą, nesvarbu, kokia ji bebūtų. Turbūt tai yra dėl to, kad niekada taip ir neišmokau meluoti… o gal ir nenorėjau išmokti. Bet deja retkarčiais norom ar nenorom turi pasakyti netiesą, nes supranti, kad toji tiesa gali kitam pasirodyti labai skaudi. Taip man atsitiko vakar. Ne, negalėjau draugei pasakyti tiesos, kad vaikinas, kuris jai patinka, tikrai niekada nežiūrės į ją daugiau nei kaip į pažįstamą. Tiesiog toks jau tas gyvenimas. Ir manau, kad pirmą kartą nepasakydama tiesos, ką jis man pasakė, aš pasijaučiau, jog padariau kažką gero. Ir vis tiek ta draugė, manau, vakar pati tai suprato ir be mano skaudinančių žodžių (taip, tai dar viena tų kvailų “myli-nemyli” banalių istorijų)…

Tik kodėl aš nesijaučiu gerai dėl to? Kodėl mane griaužia kaltės kirminas?

Ir svarbiausia, kad mane pradėjo kankinti paranoja, jog bet koks melas anksčiau ar vėliau išaiškėja - nesvarbu ar tai yra didelis ar mažas. Yra man tekę sutikti tokių žmonių, kurie mano, jog pameluoti — tai yra nekaltas būdas išsisukti iš nemalonios padėties. Ir kiek man yra tokių melavę, aš niekada tiems žmonėms nepasakiau, kad anksčiau ar vėliau aš sužinau tiesą. Ir jie toliau man meluoja, ir tada man nelieka nieko, tik viduje pašaipiai juoktis iš tokių gyvenimo nuskriaustų melo garbintojų, kurie yra per daug bailūs stoti nuogi su tiesa gynyboje prieš tam tikrus gyvenimo aspektus. Jie geriau pasirenką patogiai minkštą melo apklotą ir bando pasislėpti kaip stručiai kišdami galvą į žemę ir tikėdami, kad jų niekas nepamatys.

Ir dabar man nelieka nieko, kaip kovoti su melu apnuodytomis strėlėmis. Kartais viena jų sminga man į širdį ir apnuodiją organizmą melu, bet aš pasveikstu, atsistoju ir einu toliau. Į priekį. Ten, kur net nežinau kas manęs laukia.

Melo strėlės užkliudyta Ieva.

Rodyk draugams

Žmonės, arba, kas yra tikri plėšrūnai

Žmogus. Pats protingiausias gyvis. Tiek daug melo…

Ar galima teigti, jog žmogus yra protingas, kai, štai, pakelia ranką prieš nieko dėtus padarus — gyvūnus? Kaip galima daryti blogo tiems, kurie niekada tau nei neturėtų ketinimų ką padaryti žiauraus. Naminiai gyvūnai laižo mūsų sielos žaizdas tada, kai nebeturi žmogaus šalia, kuris tau padėtų. Jei tave ištiks nelaimė, žmogus tave paliks… Galbūt čia “genealaus” proto manevras — bėgti iš ten, kur esti slogi atmosfera. Nekvepia… nekvepia…

Apskritai, žmogus kaip plėšrūnas palieka ne tik fizines žaizdas, bet ir dvasines. Tie, vartotojai-savanaudžiai subtiliai išnaudoja tave, ir tada numeta tolyn. Ieškome naujos aukos… Gerai, pagaliau išmetė mane vienas. Bent jau galėsiu dabar ramiai gyventi. Kodėl nemoku būti kale? Aš esu žemesnės klasės plėšrūnas?

Štai, kad ir mano sesuo… Nenorėjau ir nenoriu pripažinti… bet… ji mane išnaudojo ir pametė. Kai ji buvo liūdna ir pasimetusi gyvenime, niekada nepalikau jos. Visada palaikiau ryšį net ir būdama toli nuo jos. Ar dar atsimena ji, kam pirmai skambino po to, kai išsiskyrė su vaikinu? Nemanau… O štai, kai pagaliau atrado savyje pilnatvę (ne, nepavydžiu, tiesiog skaudu,kad ji mane paliko, kai man tapo sunku), nebesugeba nei paklausti, kaip man sekasi. Jeigu kas dar bando palaikyti ryšį, tai tas žmogus esu aš. Bet tai per daug asmeniška. Ir ji mano sesuo. Ir aš ją myliu ir visada būsiu šalia, kai jai bus sunku! Nenoriu laikyti nuoskaudų savyje, tiesiog tikriausiai trūksta man mano vaikelių — jūrų kiaulyčių, kurios man padėdavo, kai likdavau viena (tuom ir pasireiškia mano žemesnės klasės plėšrūniškumas).

Turėjau dvi mergytes jūrų kiaulytes. Viena sugebėjo iškeliauti į gražesnį pasaulį esant mėnesiui iki mano išskridimo į Angliją. Keista ironija. O gal savotiškas ryšys? Gal ji suprato, jog  iškeliauju ir jos negalėčiau pasiimti kartu? Nusikalbu… Štai ką padaro sąmonei 4 valandų miegas kelias savaites iš eilės… Pradėjau jaustis, kad sapnuoju nemiegodama.

Tik gaila, kad sunku atpažinti žmones, ar jie yra dvasios hanibalai. Jie moka nepaprastai paslaptingai pasiglemžti tavo esybę. Bet, vėlgi, gerai, kad žmonės dvasiškai yra nemirtingi. Jie nusilpsta, bet vėliau vėl atsistoja ir eina toliau. Toliau tuo keistu gyvenimu…

Einanti Ieva.

Rodyk draugams

Muzika, arba gyvenimas, paskendęs dainose

Myliu muziką! Eidama gatve visada jos klausau (žinoma, kai esu viena. Būtų nemandagu įsidėti ausinukus į ausis einant su žmogumi, nors ir kaip nuobodžiai jis kalbėtų). Ir taip buvo visada, kai tik atradau galimybę klausyti muzikos visur. Ir kiek atsiminimų kiekviena klausyta einant kur daina sukelia…

Štai, įstrigo man vienas audringas (tiesiogine to žodžio prasme) vakaras. Sugalvojau nueiti į parduotuvę, kai lijo ir griausmingai žaibavo. Klausiau tada Scorpions “Rock you like a hurricane”. Ši iš pažiūros energinga daina susiliejo su aplinka, į kurią patekau. Paskendau tame nesutramdamame ritme… Ir dabar, kai tik jos paklausau, vis prisimenu tą vakarą, kai ėjau į per lietų ir žaibus kaip kokia “didvyrė”. Linksma.

Anathema “Electricity”… Mes su sese (kuri maniau yra pati pati geriausia mano draugė. Deja, klydau. Vis tiek ją myliu) klausėmės tos dainos paskutinį vakarą prieš man pakeliant sparnus į naują gyvenimą. Ir verkėm. Aš jau tada supratau, jog tai buvo paskutinis toks intymus ir mielai artimas mūsų vakaras, kada nereikia net kalbėti. Ir dabar, kai tik pasiklausau tos dainos (retkarčiais tai įvyksta, nes per daug sukelia skaudžių atsiminimų), prisimenu… Kartais verkiu. Pasidariau labai jautri ir sentimentali. Pačiai juokinga dėl to dabar.

Niekaip negaliu praleisti dienos (hiperbolizuoju turbūt) nepaklausiusi Foo Fighters “Stranger things have happened”. Kodėl? Nes ji priverčia mane susimąstyti… svajoti. ir svarbiausia: tai yra mano kūrybos variklis. Bent jau kuris laikas. Ši daina turi kažkokią nepaaiškinamą aurą, skatinančią mane griebtis fotoaparato, ar jungtis Sony Vegas… Ar net rašyti čia… Ir taip, šiuo momentu ji groja…

Ko pasiilgau būdama čia, Anglijoje, tai klausymosi muzikos garsiai. Labai garsiai. Taip, kad ji nustelbtų ir sunaikintų blogas mintis. Taip, kad ji sunaikintų visas blogybes, esančias manyje. Muzika yra mano religija, mano tikėjimas gražiais dalykais. Tik muzika gali išvalyti mano sielą, suteikti jėgų eiti toliau. Nepasiduoti…

Tiek kartų esu girdėjusi iš artimų žmonių, jog pasirinkau blogą kelią… jog studijuodama filmus nieko nepasieksiu; geriau reikėjo pasirinkti nuostabiai “patogias” specialybes — teisę, ekonomiką, ir visas kitas, užtikrinančias dvasiškai tuščią gyvenimą… Bet juk pinigai svarbiau! Ir kai įsijungiu muziką, kuri paskandina mano bejėgiškumą pilnatvėje, tampu filmo charakteriu. Muzika tampa garso takeliu mano gyvenimui. Ir tada prisimenu, jog filmai baigiasi laimingai. Vadinasi, tai, ką aš darau, irgi turės laimingą pabaigą.

O baigiant… Užgrojo Anathema “A natural disaster”. Norom nenorom stringa gerklėje žodžiai: “No matter what I say, no matter what I do, can’t change what happened”… Nejaukiai liūdna…

Reiktų susidaryti grojaraštį su Billy Idol dainomis. Jos linksmos ir šmaikščios. Ir atsisveikinčiau tada su liūdesiu ir… kas sunkiausia — su kūryba. Nes visi mano vaikai deja užgimsta iš nusivylimo ir skylių dvasioje. Kodėl aš nemoku kurti būdama laiminga?

Muzikos minoriniuose garsuose paskendusi Ieva.

Rodyk draugams