BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Vartotojas ar vartojamas?

Ar įmanoma būti laimingu visada vien dėl to, kad tavo mylimi žmonės yra laimingi? Ar reikia visada aukotis dėl kitų ir daryti viską tik dėl jų? Aš nepavadinčiau savęs savanaude ar geraširde tikrai… Bet tiesiog, kai darai kažką gera, tikiesi, kad kiti darys tą patį. Vėlgi, ateina nusivylimas.

Su nusivylimu ateina liūdesys. Ir viso to rezultatas yra nuovargis ir pyktis ant visko, kam šiam pasaulyje reikia deguonies. Tu pyksti pyksti dėl visko, nebemoki šypsotis, ir tada atominės bombos sprogimui prilyginant  ateina apatija viskam. Gyvenimui. Darbui. Kūrybai. Draugams. Mylimiems žmonėms.

Tu pasijauti išnaudotas. Surūkytas kaip cigaretė ir išmestas kur papuola. Voliojiesi po purvynus kaip eilinė šiukšlė kol kažkas tave paima ir įkiša į juodą maišą. Sunkvežimis. Ir tu tampi dalis visumos šiukšlių. Sveikinu, tu esi dalis kažkokios nekaip kvepiančios masės.

Kas būna tada? Drįsčiau teigti, kad tu esi perrūšiuojamas. Ir jei tau pasiseka, atgimsi naujai. Su nauju įpakavimu ateina ir naujas veidas ir tikėjimas, kad vis dėlto tapsi naudingesniu (ar bent ilgalaikiu) padaru. Vieni iš tokių “perdarytųjų” pasirenka vartotojo kelią. Deja, kiti kartoja tas pačias klaidas. Kokį kelią rinktis man? Pabūsiu ta kvaila naivuole ir kartosiu tą patį, ką ir dariau.  Velniop, toks gyvenimas. Tu kyli, o tada “smagiai” leidiesi. Tu šypsaisi, kol kas spjauna tau į veidą veidmainystės ir melo gumulą.

Vis tiek, tavyje liko, lieka ir liks tikėjimas, kad viskas pasibaigs. Ir kai kitą rytą prabusi, viskas pasikeis. Ir viskas,kas tave skaudina, pasiliks toli. Negalima pasiduoti dėl to, kad kažkas tau bando pastoti kelią eiti pirmyn.

Nors ir tenka pajusti cigaretės dalią, bet suvokiu, kad nebenoriu būti vartotoja (tenka pripažinti, kad teko tokia pabūti). Ir nors migla vis dažniau aptraukia mano džiaugsmą gyventi, bet aš nepasiduosiu. Ne dabar, kai tiek nedaug liko iki ten, kur yra mano širdis.

Aš esu Ievos tikėjimas, paskendęs painiuose jos proto labirintuose.

Miglose paklydusi Ieva.

Rodyk draugams

BTS, arba kas yra tikras draugas

Šis įrašas yra dedikuotas mano geriausiai draugei. Žinau, kad vieną ar kitą dieną, ji vis tiek perskaitys jį. Nepyk, nenorėjau kurti video iš mūsų nuotraukų, besikeičiančių atitikdamos sentimentalų dainos tempą. Tuo labiau, nenorėjau rašyti banalių pasisakymų: “aš tave myliu’, “pasiilgau”, “tu esi pati brangiausia” ir t.t….

Ji yra geriausia mano draugė jau kažkur 10 (drįsčiau teigti, kad ir daugiau) metų. Laiko patvirtinta draugystė tikriausiai? Buvo tų draugų, bet jie ėjo ir praėjo pro mano gyvenimą, o mano draugė (pavadinsiu ją BTS — senas jos pravardės kodas) liko. Ji yra toli, bet kartu ir čia pat. Žinoma, tokią draugystę padeda išlaikyti šiuolaikiniai internetiniai ypatumai — “skype”, “facebook” (taip taip, aš irgi tokį turiu).

BTS (keistai vis dėlto skamba) yra pati nuostabiausia ir viena talentingiausių žmonių, mano sutiktų per šį gyvenimą. Žinoma, ji yra didelė tinginė, dėl ko, ji užkonservuoja savo talentą (bet nenorėk įkvėpimo kurti kiekvieną dieną). Ir dažnai aš jai pavydžiu, kad ji yra talentingesnė nei aš. Ne, nepavydžiu piktai linkėdama jai prasmegti pragare. Aš jai pavydžiu, kaip sakoma “baltai”, dėl to, kad jai sukurti nuostabų dalyką (ir tai vertinu objektyviai) nereikia daug pastangų. Ji tingi tingi tingi, o kai sukūria ką vos pajudinusi savo smegenis, tai yra nepakartojama.

Aš kiek galiu pasakyti apie save lyginant su ja. Mano talentas (jei tokį turiu) yra nedidelis, kurį bandau išvystyti darbu. Svarbiausia turiu potraukį kurti., ar ne?

BTS taip pat turi labai subtilų humoro jausmą. Kai aš būnu su ja, man rodos, kad didumą laiko mes prasijuokiame kartu. Be to, būdama su ja, aš pasijaučiu juokingesne ir (turiu pripažinti) laimingesne. Be to, mes galime juoktis per mūsų susitikimus į valias dėl to, kad mums nereikia daug kalbėti. Mes suprantame viena kitą be žodžių. Nežinau kaip paaiškinti šį ryšį, bet jis yra neįkainojamas.

Ir dar dėl ko aš jaučiuosi kalta ir manau, kad išnaudoju mūsų draugystę… Ji visada mane išklauso. Turiu draugų, kurių turiu išklausyti aš (ir dažniausiai būna, kad jie nenori klausyti manęs). O BTS visada manęs išklauso (tikiu, kad įkyriu jai), absorbuoja mano nusiskundimus vienu ar kitu įvykiu ir pakelia man nuotaiką paskatinimu nepasiduoti (”you are awesome” — nors ji yra lietuvė, bet visada tai kartoja angliškai). Ne, aš nesu išnaudotoja (tikiu). Aš irgi jos klausinėju apie jos bėdas ir problemas. Stengiuosi jai padėti. Tiesiog ji yra toks tipo žmogus (kuom ji dar yra ypatinga), kuris niekada per daug nereaguos į savo problemas. Viską priims ramiai ir nesiskųs. Ir tikriausiai viena dažniausių jos skundų objektų yra miego trūkumas!

Padariau šį įrašą vien dėl to, kad, manau, per retai aš jai sakau, kad ji yra nuostabiausia draugė, kokią tik gali turėti žmogus. Ir labai myliu ją. Ir pasiilgau. ir labai laukiu, kada mes vėl bendrausime ne virtualioje erdvėje! Na va, subanalėjau paskutinėje pastraipoje ir aš. Velnias, kartais per sunku tokiai nebūti. :D

Geriausią iš geriausių draugių turinti Ieva.

Rodyk draugams

Blogas įprotis… kuris nėra blogas?

Aš rūkau. Žinau, kad tai blogas įprotis. Tiesiog per sunku jį mesti. Kiekvieną kartą, kai nutariu mesti rūkyti ir pabaigiu pakelį su pozityvia nuotaika, kitą dieną bėgu į parduotuvę ir nusprendžiu: “Kokio velnio man mesti rūkyti?”. Ir tas pats vyksta kelis kartus per mėnesį.

Mane nuteikia mesti šį įprotį keli dalykai. Kai pamatau visiškai prasirūkiusias raukšlėtas moteris geltonais dantimis vyrišku balsu prašančias vienokio ar kitokio pakelio parduotuvėje. Ir dar tai velniškai brangus malonumas. Kai pagalvoji, kad už šiuos pinigus, išėjusius dūmais ir pelenais, galima būtų nusipirkti daug vertingesnių dalykų… ech, geriau negalvoti.

Bet visgi, kodėl kitą dieną bėgu pirkti cigarečių? Ne, nesu pinigais aptekusi, kad tai išgalėčiau sau tai leisti. Ir suprantu žalą mano sveikatai (žinau, po dešimties metų rūkymo pati prabilsiu vyriškai… :D). Esu priklausoma. Organizmas reikalauja to.

Bet yra kita priežastis. Nieko nėra maloniau, kai vakare išeini į kiemą (ypač tokiu šiltu oru), atsisėdi kur ant žolės ir užsirūkai. Tylu, ramu. Tik vienas kitas studentas praeina. O tada rūkydama pagalvoju: gal gyvenimas nėra toks blogas kaip atrodo? Cigaretės šiuo atveju man tampa varomąja jėga judėti priekin iki vieno iš tikslų (apsiriboju kolkas tik juo) — Lietuvos. Liko šešios savaitės iki gimtosios žemės!

Lietuva Lietuva… Nebuvau joje jau keturis (?) mėnesius… Turėjau mėnesį atostogų, galėjau grįžti, bet pagalvojau, kad geriau parduosiu ją dėl pinigų ir grįšiu vasarą. Su kiekviena diena tas laukimas grįžti namo vis stiprėja ir stiprėja. Pasiilgau piktų pardavėjų prekybos centruose, prakaituoti užspęsta kamputyje lekiančio miesto autobuso. Pasiilgau savo draugų. Vietų, kurias mėgdavau lankyti (ne, ne klubus ar barus, kur prisigeri ir nematai kur dingsta naktis). Pasiilgau vasaros vakarų prie jūros, kur sėdi, kol saulė nusileidžia. Arba tokių dar, kai su sese nusipirkdavom skanios skavos ir vaikščiodavom po Klaipėdos senamiestį stebėdamos tuštėjančias gatves… Noriu grįžti!

Bet vėlgi, užsirūkau cigaretę ir judu priekin laukdama naujos dienos. Ir tada suprantu, kad tas laikas vis tiek ateis. Reikia laukti.

Išsiilgusi Lietuvos Ieva.

P.S. Man yra savotiškai miela girdėti klaviatūros garsą. Tokį įdomų tipenimą. Žinoma, malonu tada tai girdėti, kai turiu įkvėpimo rašyti. Arba kai rašau esę studijoms. Nes tai reiškia, jog pildosi mano tušti lapai ir mažėja reikalaujamų žodžių kiekis.

Rodyk draugams

Nerišliai apie nieką

Pasiilgau…
Pasiilgau to, ko niekada nebebus.
Bėgu bėgu bėgu…
Norėčiau atrasti kažką ypatingo.
Aš tokia nesu…
Su kiekviena diena vis labiau pykstu ant nematomo priešo.
Pykstu dėl ko nė pati nežinau.
Susikūriu tylų pasaulį. Jokių žodžių. Jokių minčių.
Šimtai veidų išblaško mintis.
Pavargau.

Aš visada galvoju. Mintys mano Galvoje kaip svogūnas išsidėsto sluoksniais. Blogiausia, kad galop paaiškėja, jog mąstau perniek. Gerai bent, kad paskutiniu laiku eidama kur su muzika ausyse pradedu skaičiuoti žingsnius (kas reiškia, jog mano svogūnas buvo suvalgytas. Arba per daug skaičiuoju). Skaičiuoju pinigus, laiką, dienas iki Lietuvos. Kam to reikia? Ar geriau dėl to pasijausiu? Nemanau.

Skaičiau (keistai neskaičiavau puslapių) prancūzų siurrealisto Andre Breton novelę “Nadja”. Įstrigo vieni žodžiai: “Time is a tease. Time is a tease — because everything has to happen in its own time.” Neversiu, ne vertėja esu. Laukimas dažnai yra vegetacija. Lauki lauki lauki…

Ir vėl naktis. Uždegti save. Paskęsti savo pelenuose. Būti nūpustai į tylą, kuri išvaduos nuo bereikalingų pokalbių.

Pasiilgau savęs. Nebuvau niekuom ypatinga, bet visgi bent jau turėjau tapatybę. Pasislėpiau savo kiaute. Atsiribojau nuo žmonių. Tik, kad niekas manęs neišgirstų. Tik, kad niekas manęs nepamatytų. Išnykti iš šio pasaulio. Arba tapti nematoma. Viskas būtų taip paprasta ir gražu. Ech.

Ilgesyje pasislėpusi Ieva.

P.S. Einu gaudyti Melancholiją ir uždaryti ją lagamine po lova. Gal pasiseks!

Rodyk draugams

“Negrai”, “siauraakiai”, arba iš ko kyla rasizmas

Kai gyvenau Lietuvoje, sakiausi esanti rasistė, nors tam neturėjau jokios priežasties. Nebuvau sutikusi daug juodaodžių ar azijiečių (juolab jie man nieko blogo nėra padarę). Kitaip sakant, buvau rasistė be jokios priežasties.

Atvykau į Didžiają Britaniją 2010 metų rugsėjo pabaigoje, kaip jau minėjau, studijuoti. Negyvenu Londone, kur kaip girdėjau rasizmas pasireiškia dvigubai stipriau. Mano miestelis yra gerai žinoma vieta, kurioje didumą gyventojų ne vasaros laikotarpiu sudaro studentai.

Jau vykdama žinojau, kad anglai visaip kaip stengiasi įpiršti visiems toleranciją ir taip sakomą “įvairovę” (”diversity” angliškai). Tad nenorėdama išsiskirti, teko pradėti būti tolerantiškai viskam, kas vyksta.

Kadangi tai buvo nauja nepažinta vieta, vedama išlikimo inkstinkto, lengvai pripratau prie tokio gyvenimo būdo — nelįsk niekam į akis, gerbk aplinkinius ir t.t…

Greitai susiradau darbą universiteto parduotuvėje, kurioje per dieną praeina šimtai studentų. Pradirbus daugiau nei pusę metų ten ir pabendravus su įvairiausiais žmonėmis, iškilo tam tikri stereotipai apie rases ar tautybes. Norom nenorom pradėjau jausti, kodėl žmonės tampa rasistais.

Štai keletas mano pastebėjimų apie kitas rases ar tautybes:

1. Juodaodžiai. Vėlgi nenoriu kalbėti apie visus, nes sutikau tikrai mielų ir draugiškų jų, bet kai per diena iš dienos parduotuvėje, kurioje dirbu, praeina šimtai tokių, iškyla tam tikra tendencija. Drįsčiau teigti, kad juodaodžiai yra didesni rasistai nei baltaodžiai. Kodėl? Nes jie nebijo to parodyti akivaizdžiai į tave žiūrėdami iš aukšto. Palyginus su britais (pavyzdžiui), juodaodžiai yra labai nemandagūs. Taip, žinau, britų mandagumas yra paviršutiniškas, bet visgi maloniau kai prie kasos priėjęs pirkėjas gražiai su tavimi elgiasi, o ne tik “nutėškia” prekę ir atsuka nugarą, kol tu skenuoji ją. O paskui meta pinigus ir nieko netarę išeina. Juodaodžiai taip pat yra labai garsūs žmonės. Apie jo buvimą išsiaiškinsi būdamas kelis šimtus metrų nuo jo girdėdamas jo skardų balsą.

Čia atvažiavusi, buvau priversta 6 kambarių name “apturėti” kaimynę juodaodę. Pirmiausia rasių skirtumas pasijautė iš kvapų virtuvėje. Viskas, ką ji gamindavo, siaubingai piktino mano nosį (jie tikrai deda daug prieskonių). Žinoma, su tuom tolerantiškai susigyveni. Vėliau iškilo problemų bendravime. Ji bendraudavo tik su kitomis juodaodėmis (ir dar kita mano namioke, prancūze, kuri kažkaip sugebėjo su jomis rasti bendrą kalbą. Tikriausiai dėl to, kad studijuoją tą patį dalyką). Mane paprasčiausiai ignoruodavo. Ir, jeigu būdama geros nuotaikos man dar ištardavo “labas”, tai būdavo savaitės pasisekimas. O jau geriau nepasakosiu, kaip akivaizdžiai ji mane ignoruodavo, jei pas mane užeidavo keletas draugų pasisėdėti (žinant faktą, kad jai nekliudydavo jos garsiakalbės juodaodės draugės). Be to, ji visada viskuom skųsdavosi. Tai jai per šalta, tai jai per karšta. Tai kažkas vagia iš jos maistą ir pan. Iš manęs irgi dingdavo maistas, bet nerašydavau ir neklijuodavau ant šaldytuvo piktų grasinimų kreiptis kur nors dėl tokio “baisaus” nusikaltimo. “Ar tai tik ne gyvuliškas inkstinktas ginti savo teritoriją ir maistą?” — norom nenorom pradėjo kilti mano galvoje ši idėja.

2. Azijiečiai. Pusę metų jie man netrukdė ir neturėjau nieko prieš juos. Bet visgi, tam tikri azijiečių ypatumai pasireiškė. Kinukai (kaip aš pamėgau juos visus vadinti. Ar tai jau rasizmas?) visada vaikšto uždaromis grupėmis. Didžiausia problema iškyla tada, kai bandai su jais susišnekėti parduotuvėje. Kadangi jie visada būna kartu (kaip mafija, kartais pasirodo iš šalies), jie kalba tik sava kalba. Anglų kalbos žinios jų nėra labai išvystytos (nei pinigų angliškų neatskiria, ir dar susikalbėti su jais kartais tampa neįmanoma užduotis). Didžiojoje  Britanijoje daug yra tokių kitataučių, kurie nelabai moka kalbėti angliškai, bet visgi čia esantys kinukai yra studentai. Kaip jie gali studijuoti? Mano vienas draugas pasakojo, kad su kinuke, kuri gyvena jo name, pakalbėjo po pusės metų gyvenimo kartu; ši visą laiką leisdavo su kitais kiniečiais draugais, o jei kada mano pažįstamas ko užklausdavo jos, ji pasimetusi pažiūrėdavo į jį ir nueidavo. Bet visgi, ji pradėjo kalbėti angliškai… Nesakau, kad mano anglų kalbos žinios yra aukščiausio lygio, bet galima didžiuotis savimi, kai tenka susidurti su “kinukų mafija”.

3. Negalėčiau kažkaip išskirti indų, turkų (”babajais” vadinamų). Jie visi yra skirtingi. Vieni susitelkę savo grupėse (kiekvieną sekmadienį kai praeinu pro vieną vietą, ten visada būna susirinkusi grupelė jų ir kažką įtemptai diskutuoja sava kalba). Kiti yra “labai” draugiški (dirbu su vienu. Atrodo draugiškas, bet kažkodėl beveik visus jo darbus atlikti turiu aš), dar kiti atrodo panašiai apsirengę kaip čigonai (ir elgiasi panašiai).

Hmm… Kalbant apie tautybes, žinoma, artimiausiai bendrauju su rytų/vidurio ir kaimyninių šalių studentais. Tikriausiai dėl to, kad vis dėlto turime daug ko bendro.

ir vėlgi, čia gyvenu tik nepilnus metus. Manau, dar daug ko išvysiu ar pastebėsiu. Bet visgi, nenoriu būti kategoriška apie kiekvieną rasę/tautybę. Juk ir lietuviai (nestudentai) Didžiojoje Britanijoje nėra ypatingai gerbiami ir mylimi. Visi turime ir privalumų ir trūkumų. Tiesiog, tolerancijos ir įvairovės šalyje kartais sunku išlikti tolerantiškam.

(Be to, drįstu teigti, kad mano rasizmas gali kilti dėl to, kad esu pavargusi paskutiniu laiku. Man reikia atostogų!)

Rasių ir tautybių katile verdanti Ieva.

P.S. Graži daina :)

Rodyk draugams

Šiek tiek pradžių

Nusprendžiau pasekti daugelio žmonių pėdomis ir pradėti kažką rašyti. Nežinau, kiek ilgai ir kaip dažnai tęsiu šį užsiėmimą, nes nesu labai kantri… bet taip jau atsitiko, kad atsirado daug laisvo laiko. Dėsčiau seniau mintis tik sau. Ne, ne į dienoraštį, kur viskas būna sudatuota ir stropiai pildoma bent jau keletą kartų per savaitę. Rašiau į knygutę (jei galimą tokį daiktą taip pavadinti) mintis, kurias norėdavau išrėkti garsiai, bet, kadangi nesu labai iškalbinga asmenybė, šias mintis išliedavau ant popieriaus.

Vėlgi… čia rašau tik dėl intrigos, kiek galėčiau tokį dalyką tęsti.

Rašymas nėra tiesiogiai susijęs su mano būsima (tikėkimės) profesija — filmų kūrėja ar pan (studijuoju kaip ir daugelis šiuolaikinių lietuvių Didžiojoje Britanijoje bakalaurą “Film Studies”). Nekenčiu žiūrėti filmus (manau, kad dauguma filmų tiesiog švaisto mūsų laiką), bet dievinu juos kurti. Kontrastinga, ar ne?

Jau kuris laikas jaučiuosi artėjanti link beprotystės. Galbūt būnu per dažnai viena, o gal tiesiog man sunku suderinti interesus (kurie nėra verti aprašymams). Jaučiuosi, kad kažkas vyksta ne taip, bet pati gerai nesuprantu kas. Galbūt laikas parodys, kas yra kas. O dabar tenka laukti ir dėstyti čia padrikas mintis.

Čia vienas iš mano darbų, padarytų prieš keletą (tikriausiai) mėnesių. Ir vis dar puikiai atspindi mano nuotaiką.

http://www.youtube.com/watch?v=ENanGCbl0PY&feature=channel_video_title

Ir… NE, aš čia nesireklamuosiu (nes neturiu ko). Ir…NE, neaprašinėsiu ką veikiu per dienas (nes nieko įdomaus ir neveikiu). Ir… NE, nesu jau toks piktas ir sarkastiškas žmogus (dar visiškai toks nesu), kuris yra visada viskuom nepatenkintas. :)

Po truputį bandanti įsijausti į “blogų” rašytojos kailį Ieva.

Rodyk draugams